Epitafijos Mažosios Lietuvos antkapiniuose paminkluose : žanrinės ypatybės ir vertė

LTMažosios Lietuvos protestantų kapinių epitafijos iki šiol tyrinėtos kalbiniu, istoriniu, architektūriniu požiūriu. Lietuvių literatūros moksle savita, itin skirtinga nuo katalikiškos Lietuvos, protestantiška Prūsijos lietuvių epitafijų tradicija iki šiol nėra tinkamai aktualizuota. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje antkapiniai įrašai buvo rašomi abiejose paminklo pusėse: pirmojoje, arba kapo, pusėje dažniausiai buvo pateikiami duomenys apie velionį, o antrosios, arba išorinės, pusės įrašas buvo bendresnio pobūdžio, dažnai eiliuotas sakralinis liudijimas pasauliui. Prūsijos lietuvių epitafijos buvo labai glaudžiai susijusios su religine protestantizmo raštija, ypatingai su Prūsijos lietuvių mirties giesmių giedojimo tradicija. Nemaža dalis epitafijų yra tiesioginės populiarių giesmių citatos arba jų parafrazės. Išganymo viltis, suteikta vaduojančios Kristaus kančios, yra svarbiausia epitafijų dominantė. Žemiškojo gyvenimo vargai ir nelaimės suvokiami kaip Kristaus kančios sekimas ir atkartojimas, tad žmogaus išganymo istorijoje įgyja atperkančios reikšmės. Epitafijose eksploatuojama religinėje raštijoje, ypatingai himnodijoje, suformuota poetinės stilistinės raiškos tradicija. Vis dėlto, atsiskyrusi nuo giesmės ir pradėjusi funkcionuoti kaip savitas religinės raštijos žanras, epitafija iš dalies formavo savą raiškos sistemą. Pirmiausia pastebimas artėjimas prie žodinės kūrybos tradicijos, pastanga glausti tekstą, ieškoti taiklios, lakoniškos frazės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Mažoji Lietuva; Epitafijos; Giesmynai; Protestantiškoji teologija; The Lithuania minor; Epitafs; Chants and hymnody; The protestant theology.

ENEpitaphs in Protestant cemeteries in Lithuania Minor have been studied from a linguistic, historical and architectural point of view. However, within Lithuanian literary studies, there has not yet been adequate study of these epitaphs as a separate genre from the study of Lithuanian Catholic epitaphs. Around the late 19th – early 20th centuries, inscriptions on tombstones in Lithuania Minor were written on both sides of the monument. On grave side there were usually details about the deceased, while on the other side the inscriptions tended to be of a more general nature, often a rhymed sacred testimony to the world. Tithe epitaphs of Lithuanians in Prussia were closely linked to Protestant holy scriptures, especially the Prussian Lithuanian tradition of singing funeral hymns. A significant percentage of the epitaphs are outright quotes of popular hymns or paraphrases of them. The dominant theme of the epitaphs is the hope of Salvation through the intercession of Christ’s suffering. The hardships and misfortunes of human life are invoked as an emulation of Christ’s suffering, thereby attaining redemptive value. In the epitaphs, great use is made of the poetic stylistic tradition of expression already created by religious writings, especially hymnody. Nevertheless, once epitaphs became liberated from the hymn tradition and began to function as a genre of religious writing on its own, they began to develop their own system of expression. The first noticeable development is that their style moves nearer to the spoken (rather than sung) word arrangement style, with an attempt to make the text more concise and to employ well chosen, laconic phrases.