Sutartinių reliktai Mažojoje Lietuvoje

LTStraipsnyje nagrinėjamos etninės muzikos tradicijos Mažojoje Lietuvoje nuo XVI a. iki XX a. pradžios. Tyrimo objektas – senieji lietuvininkų papročiai ir tradicijos, aprašyti A. Gvaninio, M. Strijkovskio, E. Vagnerio, M. Pretorijaus, T. Lepnerio, J. A. Brando, A. Gizevijaus, L. Davido ir kitų kronikininkų darbuose, pirmųjų rinkinių dainos. Straipsnio tikslas – remiantis senaisiais istoriniais-etnografiniais aprašymais pabandyti atsekti, kokia liaudies muzika (vokalinė ir instrumentinė) galėjo būti atliekama Mažojoje Lietuvoje XVI-XIX a., kokios tos muzikos sąsajos su sutartinėmis. Mažosios Lietuvos dvasinė liaudies kūryba – išskirtinis fenomenas mūsų tautosakoje. Išskirtinis ne tik ryškiu savitumu, bet ir tuo, kad lietuvininkų papročiai ir tradicijos, pradėti tyrinėti ir publikuoti žymiai anksčiau begu Didžiojoje Lietuvoje, beveik negrįžtamai išnyko. Palyginę Mažosios Lietuvos dainuojamąją tautosaką, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą, pasaulėjautą su Didžiosios Lietuvos, galime daryti prielaidą, kad Mažojoje Lietuvoje taip pat buvo dainuojamos ir šokamos sutartinės. Jeigu daugelyje minėtų pavyzdžių sutartinių atšvaitus galime nujausti, tai aprašyti šokiai ir ypač M. Pretorijaus pateiktas vestuvinis šokis „Žalia rūtelė“ – abejonių nekeliantis faktas. Laikoma, kad patys seniausi lietuvių liaudies šokiai (šokama trečdalis visų užrašytų sutartinių). Pagal minėtus aprašymus šokdavo ir dainuodavo tik moterys. Daugelio mokslininkų nuomone, šokis atsirado anksčiau negu daina. Mažosios Lietuvos šokiuose akompanimentas buvo ne instrumentinis, bet vokalinis <...>. Todėl jie, kaip sinkretinio meno pavyzdžiai laikytini šoktinėmis-vokalinėmis sutartinėmis. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Sutartinės; Mažoji Lietuva; Papročiai; Tradicijos; Muzikos instrumentai; Sutartinės; Lithuania - Minor; Traditions; Music instruments.

ENThe article analyses traditions of ethnic music in Lithuania Minor (16th century - beginning of the 20th century). Subject of the research - ancient customs and traditions of Prussian Lithuanians, described by A. Gvanini, M. Stryjkowski, E. Wagner, M. Prätorius, T. Lepner, J. A. Brande, E. Gusevius, L. David and by other chroniclers, songs from first collections. The article follows ancient historical-ethnographical descriptions in order to find out what kind of folk music (vocal or instrumental) could have been available in Lithuania Minor (XVI-XIX centuries) and how this music is linked with sutartinės. The spiritual creative work of Lithuania Minor is a unique phenomenon in our folklore. Unique not only in terms of originality, but also due to the fact that customs and traditions of Prussian Lithuanians subject to researches and publications significantly earlier than in Lithuania proper have varnished irremeably. Having compared singing folklore, customs, traditions, lifestyle and sense of the world of Lithuania Minor with Lithuania Proper, one may assume that sutartinės were also popular there. If one may only feel traces of sutartines in many of the mentioned examples, thus dances especially the wedding dance “Žalia rūtelė” (“Gree rue”) described by Prätorius has no doubts. It is considered to be the oldest Lithuanian folk dance (one-third of all sutartines are accompanied by dance). The descriptions claim that only women used to be dancers and singers. Scholars think that dance emerged earlier than song. In Lithuania Minor, the accompaniment of dance was vocal and not instrumental. Therefore they as examples of syncretic art are vocal, accompanied by dance, sutartines.