Šilutės rajono ir Pagėgių krašto evangelikų liuteronų bažnyčių ir kitų statinių būklė, problemos ir ateitis

LTŠilutės rajone ir Pagėgių krašte sovietmečiu iš parapijų buvo atimtos ne visos bažnyčios; likęs turtas be jokių išlygų buvo nacionalizuotas. Dalis bažnyčių ir kitų parapijoms priklausiusių pastatų po nacionalizacijos buvo negrįžtamai prarasti: degė, buvo naudojami kaip sandėliai, kinoteatrai, kultūros namai; kaip „svetimo“ – vokiško kultūrinio paveldo dalis buvo nesaugomi ir netausojami; klebonijos ir ūkiniai pastatai per šį laikotarpį buvo visiškai „nugyventi“. Dėl šios priežasties Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia pokaryje nusavintą turtą atgavo labai prastos būklės. Pasinaudojusi finansine pagalba iš užsienio (daugiausia – iš Vokietijos evangelikų bažnyčių) ir daline Lietuvos valstybės pagalba, ėmėsi restauruoti bažnyčias ir kitus atgautus pastatus. Tačiau šis pokario liuteronų bažnyčios istorijos etapas, tik viena iš daugybės, atrodytų, neišprendžiamų Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios problemų. Antroji problema – nuolatinė emigracija. 1958–1960 m. įvyko pirmoji masinė lietuviškai kalbančių evangelikų pasitraukimo į Vokietiją banga. Emigracijos proceso nesustabdė net nepriklausomybės atkūrimas ir bažnytinio turto gražinimas. Per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį vykusios „ekonominės emigracijos“ metu evangelikų liuteronų parapijos labai ištuštėjo. Dalis parapijų tapo finansiškai nebepajėgios atlikti svarbiausius remonto/restauracijos darbus, o jų ateitis tapo miglota. Straipsnyje aptariamos Šilutė rajono ir Pagėgių krašto evangelikų liuteronų bažnyčių bei priklausinių (koplyčių, klebonijų, ūkinių pastatų) būklė ir ateities perspektyvos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Evangelikai liuteronai; Šilutė; Rusnė; Kintai; Katyčiai; Žemaičių Naumiestis; Vyžiai; Ramučiai; Saugai; Švėkšna; Pašyšiai; Pagėgiai; Vilkyškiai; Žukai; Plaškiai.

ENDuring the soviet period not all of the churches were taken away from the parishes in Silute district and Pagegiai region. The remaining property was nationalized without reserve. Some churches and other buildings that belonged to the parishes were irretrievably lost. They were burned, used for storage, cinemas or culture houses. These buildings were considered to be the part of "foreign", i.e. German heritage and therefore were not preserved. During this time, the rectories and the outhouses were completely worn out and desolated. In result, the Evangelical Lutheran church in Lithuania reclaimed its property in a poor shape. The Church started to restore the reclaimed buildings using the financial help from foreign donors (mostly - from Evangelical churches in Germany) and partial financing from Lithuanian state. But this stage of the post-war history contains only one of the many seemingly unsolvable problems of Evangelical Lutheran church of Lithuania. The second problem is continuous emigration. In 1958-1960 the first wave of Lithuanian speaking evangelicals moved to Germany. Even the restoration of independence and reclamation of the church property did not stop this process. Lutheran parishes became empty during the "economic migration" of the first decade after the independence. Part of them was unable to complete the necessary restoration and their future became uncertain. The article discusses the state and future perspectives of Evangelical Lutheran churches and other adjacent buildings (chapels, rectories, outhouses) in Silute district and Pagegiai region.