Lauda w twórczości Czesława Miłosza

• Liaudė Czesławo Miłoszo kūryboje
• Lauda in the oeuvre of Czesław Miłosz

LTSvarbią vietą Miłoszo kūryboje užima konkrečios vietos, erdvės. Viena iš tokių erdvių – Liaudė – istorinis ir etnografinis regionas, esantis Nevėžio upės dešiniajame krante, kur nuo senųjų laikų gyveno bajorai. Liaudė apima teritoriją į šiaurę nuo Kauno, tarp Kėdainių ir Šaulių, tarp trijų dabartinių rajonų: Panevėžio, Radviliškio ir Kėdainių. XIX amžiaus lenkų literatūroje Liaudės vaizdą išgarsino H. Senkevičius romane Tvanas („Potop”, 1886). Po beveik devyniasdešimties metų Cz. Miłoszas sukūrė savo poetinį ir metafizinį Liaudės vaizdą. Toks jo poemos Kur saulė pateka ir kur nusileidžia („Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada”, 1974) trečiosios dalies pavadinimas. Šiame kūrinyje minėtas regionas tapatinamas su dvasine erdve, kurią sudaro vaikystės prisiminimų fragmentai, pamąstymai apie jau negyvenančius žmones. Prie Liaudės temos Miłoszas grįžo savo prozoje – knygose Mokslų sodas („Ogród nauk”, 1986) ir Tėvynės ieškojimas („Szukanie ojczyzny”, 1992). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 20 a. antros pusės lenkų literatūra; Eseistika; Henrikas Senkevičius; Komparatyvistika; Lenkų literatūra; Liaudė; Literatūrinė topografija; Nevėžis; Poezija; Proza; Česlovas Milošas; Comparative literature; Czeslaw Milosz; Essay; Henryk Sienkiewicz; Lauda; Literary topography; Lithuania; Nevėžis; Poetry; Polish literature; Polish literature of the second half of the 20th century; Prose.

ENDefinite places and spaces occupy an important place in the oeuvre of Czesław Miłosz. One of such spaces is Lauda – historical and ethnographical region on the right bank of the river Niewiaża (lith. – Nevėžis) that was for centuries inhabited by the noblemen. The boundary of Lauda goes to the north of Kowno (lith. – Kaunas), includes an area between Kiejdany (lith. – Kėdainiai) and Szawle (lith. – Šiauliai), that is to say it lies at the frontier of present Panevėžys, Radviliškis and Kėdainiai districts. I n the Polish literature of the 19th century image of Lauda was popularised by H. Sienkiewicz in his novel Potop (The Flood) (1886). Half a century later Cz. Miłosz created his own, poetical-metaphysical image of Lauda. Lauda is the title of the third part of the poem Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada (Where the Sun Rises and Goes Down) (1974). Here Lauda is identified with the spiritual space composed of the fragments of the images from the childhood, reminiscences about the people that are gone. To the theme of Lauda Miłosz returned as well in the selection of essays Ogród nauk (The Garden of Knowledge) (1986) and Szukanie ojczyzny (In Search of a Homeland) (1992). [From the publication]