The Second party secretary and his personal networks in Soviet Lithuania after 1964: towards the localisation of the "second"

LTStraipsnyje nagrinėjamas LKP CK antrojo sekretoriaus personalinis tinklas, kuris sovietinėje valdymo sistemoje kūrė konkurencinę įtampą ir tam tikrą alternatyvą Maskvai (centrui) titulinės (lietuviškos) nomenklatūros atžvilgiu. Autorius teigia, kad kitaip negu lietuviškieji nomenklatūros vadovai, galėję, kurdami savo tinklus, remtis giminystės, kraštiečių ar kitais ryšiais, iš Maskvos į respubliką atsiųstų antrųjų sekretorių tinklų kūrimo pagrindas buvo formalios kompetencijos ir instituciniai resursai: tai antrojo sekretoriaus, kaip funkcionieriaus, darbo patirtis Maskvoje ir kitose sovietinėse respublikose, jo tiesioginis ryšys su centriniu partijos aparatu Maskvoje, reikšmingiausių LKP CK skyrių kuravimas. L. Brežnevo valdymo laikotarpiu prasidėjusi kadrų „stagnacija“ ir pasitikėjimo kadrais politika keitė antrojo sekretoriaus, kaip Maskvos agento, situaciją. „Antrasis“ buvo priverstas savo veikloje atsižvelgti į titulinės nomenklatūros interesus, iš esmės prasidėjo jo lokalizacija – įvietinimas – respublikos partinėje nomenklatūroje, o tai prieštaravo antrųjų sekretorių instituto logikai – būti Maskvos atstovu sovietinėje respublikoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antrasis partijos sekretorius; Antrasis sekretorius; Antrųjų asmenų sistema; Asmeninis tinklas; Komunistų partija; Personaliniai tinklai; Sovietinė valdymo sistema; Tinklai, Lietuva; Communist party; Lithuania; Networks; Personal network; Personal networks; Second party secretary; Second secretary; Soviet system of governance; System of second persons.

ENThis article deals with the personal network of Second Secretaries of the Central Committee of the Communist Party of the Lithuanian Soviet Socialist Republic (LCP CC of the LSSR), which in the Soviet system of governance was under competitive tension and represented a certain alternative for Moscow (the Centre) with regard to the titular (Lithuanian) nomenklatura. Unlike the heads of the Lithuanian nomenklatura, who could capitalise on relations with family, fellow countrymen or others, when forming their networks, the base on which second secretaries sent from Moscow had to rely in network building consisted of formal powers and institutional resources, namely their previous experience as functionaries in Moscow or other Soviet republics, direct links with the central party apparatus in Moscow, and the supervision of the most significant departments of the LCP CC. Cadre stagnation and a policy of trust in the cadres evidenced in the period of Brezhnevs rule changed the situation of second secretaries as agents of Moscow. The second secretary had to refer in his activities to the interests of the titular nomenklatura leading to the beginning of his localisation (domestication) within the party nomenklatura, which contravened the logic of the institution of the Second Secretary who was intended to be Moscow's representative in a Soviet republic. [From the publication]