Socialinės asmens teisės ir jų konstitucionalizacija Lietuvoje

LTStraipsnyje yra analizuojamos socialinių teisių juridinio pagrindimo ir jų konstitucionalizacijos Lietuvoje problemos. Pabrėžiama, kad socialinių asmens teisių pagrindu būtų galima laikyti asmens interesą į tinkamą (orų) gyvenimą. Šitas interesas yra itin kompleksinis, jam užtikrinti būtinos dvi sąlygos: 1) asmens autonomija ir 2) asmens gerovė. Asmens autonomija reiškia tai, jog individai patys sprendžia jiems svarbius klausimus, patys mąsto apie savo gyvenimą, apie tai, ką ir kaip jame jie norėtų pakeisti. Būtent asmens autonomija yra ta sąlyga, kuri neleidžia pamiršti, kad asmuo, turėdamas socialines teises, yra atsakingas už savo likimą, kad jis nepasikliautų vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Straipsnyje daroma išvada, kad socialinės asmens teisės yra juridinės – jos negriauna teisingumo kaip nešališkumo. Socialinės teisės konceptualiai yra universalios teisės, kurias turi kiekvienas žmogus. Tačiau jų įgyvendinimas prasideda tuomet, kai asmuo patenka į nepalankią jam padėtį, kai visuomenei ir valstybei kyla pareiga užtikrinti jo interesą į tinkamą gyvenimą. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiamas formalusis socialinės valstybės principas, nustatantis valstybės ir jos institucijų distribucinių (perskirstymo) galių gaires. Pasak Konstitucinio Teismo, asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Asmens autonomija; Asmens autonomija, asmens gerovė, socialinės teisės; Asmens gerovė; Dignity; Konstitucinis teismas; Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas; Socialinės teisės; Constitutional Court of the Republic of Lithuania; Constitutional court; Orumas; Person's autonomy; Person's autonomy, person's welfare, social rights; Person's welfare; Social rights.

ENThe article analyses problems of the legitimation of social rights and their constitutionalization in Lithuania. It is emphasized that a fundamental interest in having a decent (dignified) life could be hold a fundament of social human rights. This interest is a very complexed: 1) autonomy and 2) well-being are two privileged conditions of a fundamental interest in having a decent (dignified) life. A central idea in the concept of autonomy is that individuals decide for themselves what they think about any given question, what they want to do with their life and whether and how they want to change it. Namely autonomy is such a condition which doesn't allow to forget that a man having social human rights is responsible to take care of his/her own well-being by his/her self, but not to rely solely on the social assistance guaranteed by the state. The conclusion that social human rights have a juridical character, that they don't destroy justice as fairness is formulated in the article. Conceptually social rights are universal rights; every human being has these rights. However realization of these rights begins when a person meets unfavourable conditions, when a duty to the society and the state raises to guarantee his/her fundamental interest in having a decent (dignified) life. The article discloses that formal principle of the social state establishing directives of the state's and it's institutions distributive powers is accentuated in the practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. According to the Constitutional Court social assistance given to a person should not become a privilege, it should not create preconditions for a person not to strive for a higher income, not to search for possibilities to ensure to oneself and one’s family by one’s own effort the living conditions that are in line with human dignity. [From the publication]