LTKomunikacinė demokratija suvokiama kaip laisva, atvira ir demokratiška komunikacija tarp trijų vienodai legitimių viešųjų aktorių - politikų, žurnalistų ir viešosios nuomonės. Populizmas suprantamas kaip gera, teikianti malonumo, paveiki (efektyvi) politinė komunikacija su žmonėmis (liaudimi), pažeidžianti esmines politinių partijų (politinių konfliktų institucionalizacijos) ir politikų (atstovavimo) funkcijas. Straipsnyje pateikiamos įžvalgos apie tai, kokie pavojai kyla demokratijos kokybei, jei laisva žiniasklaida visiškai išvengia politinio paralelizmo (Hallin, Mancini). Akcentuojamos Lietuvos žiniasklaidos elito tiesioginio aktyvumo politikoje tendencijos. Didelis pasitikėjimo žiniasklaida nuosmukis (trečdaliu) per pastarąjį dešimtmetį (1998-2009) interpretuojamas kaip bendras rezultatas pokomunistinio menkai struktūruoto politinio lauko, veikiamo liberalizacijos ir demokratizacijos procesų, kuriuos Lietuvoje sustiprino savitos politinės kultūros ir viešosios erdvės patirtys ir tradicijos. Lietuvoje dėl santykinai aukšto pasitikėjimo žiniasklaida ir menko užsienio kapitalo dalyvavimo žiniasklaidos versle, vietiniai baronai gali kurti ir primesti žiniasklaidos interesus atspindinčią viešąją darbotvarkę. Lietuvos žiniasklaidos ir politinės valdžios par excellence santykiai rutuliojasi pagal nulinės sumos žaidimo principus: vieni kitus mėgina kontroliuoti ir tuo pačiu metu siekia išvengti būti kontroliuojamais ir tuo tarpu kiti žiniasklaidos ir politines valdžios tarpusavio santykių modeliai neatrodo nei įmanomi, nei priimtini. INTUNE projekto apklausa (2009) rodo, kad Lietuvoje žiniasklaidos elito įtaka nacionalinių sprendimų priėmimo procesui yra žymiai didesnė negu, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Vengrijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komunikacinė demokratija; Komunikatyvioji demokratija; Pasitikėjimas; Pasitikėjimas viešosiomis institucijomis; Pilietinė visuomenė; Pliuralizmas; Populizmas; Viešoji erdvė; Viešoji sfera; Žiniasklaida; Žiniasklaidos nuosavybė/savininkai; Žiniasklaidos priemonių nuosavybė; Žurnalistika; Civil society; Communicative democracy; Journalism; Mass media; Mass-media ownership; Ownership; Pluralism; Populism; Public sphere; Public trust; Trust.
ENReferring to the concepts, communicative democracy is defined as free, open and democratic communication organized around three equally legitimate public sphere actors - politicians, journalists and public opinion, and populism is understood as good, entertaining and effective communication with people, eroding basic functions of the political parties (institutionalization of ideological conflicts) and politicians (representation), the paper provides insights about the dangers to quality of democracy if the free mass media gets utterly away from political parallelism. Special attention is placed on the tendencies of media personnel to be active in the political life. The paper conceptualizes a tremendous decrease (by one third) in public trust in mass media in Lithuania, observed from 1998 to 2009 and interprets this change as a cumulative result of the post-communist ill structured political field under pressing liberalization and democratization coupled with specific patterns of the Lithuanian political culture and public sphere.In the conditions of a still relatively high public trust in mass-media and scarce foreign ownership of the mass-media outlets in Lithuania, the local media barons are able to produce and impose their own public-agenda. The Lithuanian mass-media and government relations evolve along the lines of the zero-sum game: they seek to control each other, and at the same time try to avoid being controlled by the other, while any other pattern of inter-relations does not appear as viable and appropriate. INTUNE project survey (2009) shows that the media elites influence in the national decision making process is significantly higher in Lithuania than, for instance, in Germany or Hungary. [text from author]