Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1918-1940 m. : disertacija

• Vytauto Didžiojo universitetas
• Lietuvos istorijos institutas

LTMigracijos fenomenas egzistuoja visose visuomenėse, nepriklausomai nuo epochos, valstybės valdymo formos bei visuomenės socialinio gyvenimo organizavimo būdų. Migracija, kaip visuomenės socialinio klimato rodiklis, puikiai atspindi valstybių ir visuomenių tarpusavio santykių konjunktūrą. Neabejotina, jog valstybei, turinčiai tvirtą valstybingumo pamatą, aiškias migracijos politikos gaires, yra daug lengviau kontroliuoti bei efektyviau formuoti migracijos politikos kryptis. Remiantis archyvine medžiaga, publikuotais šaltiniais bei negausia moksline literatūra, disertacijoje nagrinėjama Lietuvos Respublikos vyriausybės vykdyta emigracijos politika 1918–1940 m. Emigracija iš Lietuvos buvo įtakojama daugybės socialinių veiksnių. Skurdus gyvenimas, nuolatinis pinigų trūkumas net būtiniausiems daiktams, maistui, socialinės apsaugos stygius lemdavo žmonių pasirinkimą išvykti užsienin, nekreipiant dėmesio į gresiančius pavojus. Demografinių srautų analizė taip pat sudarė galimybę pamatyti užsienio ir vidaus politikos subtilybes, kuriose valdžia kūrė emigracinės politikos koncepcijas, kėlė tikslus ir rinko jos vykdymui resursus. 1922 m. priėmus Išeivybės įstatymą, vėliau 1929 m. tobulesnį Emigracijos įstatymą bei papildomas instrukcijas įstatymams vykdyti, vyriausybė pradėjo kontroliuoti emigracijos procesus. Įstatymų pagalba bandė suvaržyti ir pažaboti emigracijos biurų savivalę, baudė už įstatymų nesilaikymą. Sunkiomis ekonominėmis – politinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikos vyriausybė nebuvo abejinga savo šalies piliečiams, emigravusiems į kitas valstybes.

ENThe phenomenon of migration exists in all societies despite the epoch, form of government or the ways social life is organized. Migration, as an index of social climate of society, reflects the conjuncture of relationships among states and communities. It is evident that a country with a stable statehood and clear cut guidelines of migration politics has a better control of migration and formation of its politics. The aim of this thesis is to reveal the emigration politics of the Republic of Lithuania in 1918–1940, using archival and published documents and scientific literature. In 1918–1940, emigration in the Republic of Lithuania was directly influenced by a variety of social factors. Poor life, lack of money for essential things and food and insufficient social security determined decision of people to go abroad, regardless all possible risks. Demographic flow analysis also provided an opportunity to see the subtleties of foreign and domestic politics, which the government created the concepts of emigration politics, and objectives were to seek its enforcement resources. In 1922, an Exile Law was adopted. Later, in 1929, an improved Emigration Law together with additional instructions of law implementation appeared and gradually, the government began to control the emigration processes. Legislative support tried to restrict the lawlessness of emigration bureaus and invoked punishments for the violation of laws. The laws assured the possibility to get more detailed statistical information about emigrants. During the times of hard political and economical situation, the Lithuanian government was not indifferent to its own citizens who immigrated to other countries.