Knygos be tapatybės

LTStraipsnyje aprašyta vasariška ekskursija po didžiųjų miesto knygynų sales iškalbingai atkreipė dėmesį į tai, kad ir daugumoje jų, o ne tik skaitant Lietuvos „dienraščius“ ar žiūrint televiziją, galima patirti kreivo veidrodžio efektą, kai nesinori tikėti, jog atspindys atitinka atspindimąjį. Kad ir čia – knygų, literatūros, kultūros erdvėje – mano specializuotoji sąmonės orientacija ir poreikiai gerokai prasilenkia su kolektyvinės lietuvių savivokos „interjerais“. Atrodo, kurgi kitur, jei ne lietuviškame knygyne aš, lietuvių literatūros skaitytoja, turėčiau jaustis „tikslinė auditorija“, o ne opozicinė mažuma – juk kaip tik šias knygas ir nuolat skaitau, ir įsigyju, ir ne tik „dovanoms“. Galiu ir minkštasuolio trūkumą pamiršti. Bet knygynų interjerai man siūlo pamiršti vis dar egzistuojant pačią lituanistiką. „Skaitant“ knygynų erdves matyti, kad lituanistikos sritis Lietuvos kultūroje anaiptol nėra joks nacionalinio intereso dalykas, joks mūsų kultūros centras ar kitiems humanitariniams mokslams lygiavertė profesinių interesų sritis. Lituanistika pasitraukė į bendruomeninės sąmonės šešėlį, galbūt ir į kolektyvinę pasąmonę. Tokį santykį su lituanistinėmis knygomis teįmanoma suvokti dvejopai: arba jis staiga pasidarė visiškai iracionalus, arba visiškai tamsuoliškas. Lituanistikos dalykas ir jo kūrėjai bei dalyviai nebelaikomi nei komerciniais, nei kultūriniais, nei netgi siauresnio profilio profesiniais subjektais. Tai individai, praradę tapatybę ir vietą kultūros interjere. Atrodo, geriausiu atveju jų vieta – modernus antikvariatas prie galinio išėjimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lituanistika; Knygynai; Literatūra; Kritika.

ENThe article describes a summer tour of the biggest bookstores of the city, which compellingly drew attention to the fact that the majority of the stores, and not only Lithuanian “dailies” or TV, suffer from the effects of twisted mirror, leaving the visitor to shake off the feeling that reflection does not quiet correspond to what he sees. Even in this field – of books, literature, culture – specialized orientation and needs of my consciousness significantly differ from the “interiors” of collective Lithuanian consciousness. One would think that I, a reader of Lithuanian literature, would have to feel as a “target audience” in a Lithuanian bookstore, rather than as an opposing minority, for I regularly read such books and buy them not only as gifts. I could even forgive the lack of a sofa. Yet, the interiors of bookstores encourage me to forget that Lithuanian studies actually exist. In “reading” bookstore spaces, one can see that the place of Lithuanian studies in Lithuanian culture is far from being a matter of national concern, it is not our cultural centre, and neither a research field of on par with other humanitarian subjects. Lithuanian studies withdrew to the shadows of collective consciousness, maybe even into collective subconsciousness. Such attitude towards Lithuanian studies books could be understood in two ways: either it is entirely irrational or completely ignorant. The subject of Lithuanian studies, its contributors and participants do not qualify as commercial, cultural, or even professional subject of a more narrow scope. Such people are considered to be individuals who lost identity and place within the cultural interior.