Postawy ziemiaństwa na Litwie w okresie przemian politycznych lat 1914-1920

LTStraipsnyje analizuojamas bajorų žemvaldžių požiūris į politinius pokyčius Lietuvoje 1914–1920 m. Šių žemvaldžių požiūris į lietuvių tautinį judėjimą buvo viena svarbiausių problemų Šiaurės Vakarų Rusijos imperijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai kurie žemvaldžiai norėjo patvirtinti savo ištikimybę carui. Žemvaldžių tarpe nebuvo vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, Bolesławas ir Mieczysławas Jałowieckiai, kaip ir Konstancja Skirmuntt siejo save su Lietuva, tam tikra prasme laikė save lietuviais ir buvo pasirengę bendradarbiauti su lietuvių tautiniu judėjimu. Taip manančių asmenų buvo nedaug. Pasisakymai apie nepriklausomybę buvo reiškiami labai santūriai. Tik Stanisławas Narutowiczius 1918 m. vasario 16 d. tapo Lietuvos nepriklausomybės akto signataru. Tų pačių metų vasarą bajorai žemvaldžiai siekė susitarimo su Lietuvos politikais. Kauno ir Vilniaus gubernijų žemvaldžiai susitiko su Valstybės Tarybos pirmininku Antanu Smetona, tačiau norėto kompromiso nepavyko pasiekti. Kai kurių žemvaldžių nuomone, buvusi Kauno gubernija turėtų priklausyti Lenkijai. Buvo užmegzti ryšiai su Lenkijos Nacionaliniu Komitetu, įsikūrusiu Paryžiuje. 1918 m. lapkričio 11 d. žemvaldžiai iš Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų dirbo Varšuvoje, kur lobistiniu būdu stengėsi praplėsti valstybės teritoriją į Rytus. 1920 m. gruodį, prieš išrenkant Steigiamąjį Seimą, dalis Kauno žemvaldžių pasisakė už bendradarbiavimą su Lietuva. Vėliau jie bandė rasti savo vietą Lietuvos visuomenėje, dažnai už tai mokant didelę kainą.Reikšminiai žodžiai: Bajorai žemvaldžiai Lietuvoje po I pasaulinio karo; Dvarininkai; Lenkų ir lietuvių santykiai; 20 amžius; Lietuvių ir lenkų santykiai; Politinė ir tautinė elgsena; Tautinis sąjūdis; Landholders; Landlords in Lithuanian after the I World War; Lithuania in 1914-1920; Lithuanian-Polish relations; National movement; Polish-Lithuanian relations; Politic and national attitude.

ENThe paper analyses the attitude of noble landlords towards political changes in Lithuania in 1914–1920. Their attitude towards the Lithuanian national movement was one of the key problems in North-Western Russian Empire. After World War I started, some landlords wanted to prove their loyalty to the Tsar. Their opinions diverged. For example, Bolesław and Mieczysław Jałowiecki, like Konstancja Skirmuntt, associated themselves with Lithuania, considered themselves to be Lithuanians in some sense and were ready to cooperate with the Lithuanian national movement. The number of persons who thought so was small. They talked about independence very reservedly. Only Stanisław Narutowicz became signatory to the Act of Independence of Lithuania on 16 February 1918. In the summer of the same year, noble landlords sought agreement with Lithuanian politicians. The landlords of Kovno and Vilna Governorates met with Antanas Smetona, Chairman of the State Council; however, they failed to reach a compromise. According to certain landlords, the former Kovno Governorate should belong to Poland. Contacts with the Polish National Committee in Paris were established. On 11 November 1918, landlords from Lithuanian and Belarusian territories worked in Warsaw, where they pursued lobbying in order to expand the state’s territory eastwards. In December 1920, before electing the Constituent Assembly, some Kaunas landlords spoke for cooperation with Lithuania. Afterwards, they tried to establish in Lithuania’s society, often paying a big price for it.