Opitołoki: parafia rodzinna Czesława Miłosza w pierwszej połowie XX wieku
LTStraipsnyje aptariama Česlovo Milošo gimtosios Apytalaukio parapijos padėtis XX a. pirmoje pusėje, dvasininkų įtaka tikintiesiems ir parapijoje kilęs konfliktas. Parapija buvo įkurta XVII a., XX a. pradžioje jai priklausė ir dvi filijos, Šventybrasčio ir Lančiūnavos. Č. Milošas buvo pakrikštytas Šventybrasčio bažnyčioje. Tai buvo medinė bažnytėlė, pastatyta buvusios pagonių šventyklos vietoje. XX a. pradžioje visų trijų bažnyčių materialinė būklė buvo gera, tai buvo apylinkės valstiečių sociokultūrinio ir net politinio gyvenimo centras. 1911-1930 m. Apytalaukio klebono pareigas ėjo Titas Šiukšta, senosios kartos kunigas, palaikęs gerus santykius su dvarininkais lenkais, bet neišvengęs konflikto su parapijos valstiečiais, nes nesirūpino lietuvių švietimo organizacijų veikla. 1931-1934 m. Apytalaukio klebonas buvo filosofijos daktaras V. Rimavičius, taip pat neradęs bendros kalbos su paprastais žmonėmis. Toks atotrūkis tarp klebonų ir liaudies kėlė problemas, todėl į parapiją būdavo skiriami vikarai, kurių santykiai su paprastais tikinčiaisiais buvo geresni. Tačiau kilo kitų problemų, pvz., kunigo B. Vėgėlės politinės pažiūros kirtosi su Krikščionių demokratų partijos, kurią rėmė Bažnyčia, pozicija. V. Grinevičius, Apytalaukio klebonas 1934-1944 m., vikaro neturėjo, tačiau Lančiūnavoje dirbo kunigas A. Jodelė. Pagrindinė Šventybrasčio bažnyčios problema buvo ta, kad dažnai besikeičiantys kunigai neturėdavo laiko užmegzti glaudesnius ryšius su parapija. Apytalaukio istorija liudija, kad XX a. pirmosios pusės Lietuvos parapijose buvo nemažai etninių, politinių ir socialinių konfliktų, kuriuos ne visuomet pavykdavo išspręsti vietoje.Reikšminiai žodžiai: Apytalaukis; Bažnyčios istorija; Katalikų Bažnyčia; Katalikų dvasininkija; Lančiūnava; Lokalinė istorija; Mikroistorija; Parapija; Titas Šiukšta; Viktoras Grinevičius; Vincentas Rimavičius; Česlovas Milošas; Česlovas Milošas (1911-2004); Šventybrastis; Apytalaukis; Church history; Czeslaw Milosz; Czeslaw Milosz (1911-2004); Lančiūnava; Lithuania; Local history; Microhistory; Parish; Roman Catholic Church; Roman Catholic clergy; Sventybrastis; Titas Šiukšta; Viktoras Grinevičius; Vincentas Rimavičius; Šventybrastis.
ENThe paper discusses the situation of the native Apytalaukis parish of Czesław Miłosz in the first half of the 20th c., the influence of the clergy on the congregation and the conflict in the parish. The parish was created in the 17th c. At the beginning of the 20th c. it had two chapels of ease: Šventybrastis and Lančiūnava. Miłosz was baptised in Šventybrastis Church. At the beginning of the 20th c. the material condition of all three churches was good; it was the centre of sociocultural and even political life of peasants of the locality. In 1911–1930, Titas Šiukšta was the parson of Apytalaukis. He belonged to the old generation of priests who maintained good relations with Polish landlords but who failed to evade a conflict with the parish peasants, because he did not care about the activities of Lithuanian education organisations. In 1931–1934, Doctor of Philosophy V. Rimavičius was the parson of Apytalaukis, who did not come to an understanding with ordinary people. This gap between parsons and commons evoked problems; therefore, vicars whose relationship with the ordinary congregation was better were assigned to the parish. Nevertheless, there were other problems, e.g. the political standpoint of priest B. Vėgėlė clashed with the position of the Christian Democratic Party supported by the Church. V. Grinevičius, parson of Apytalaukis in 1934–1944, did not have a vicar; however, priest A. Jodelė served in Lančiūnava. The main problem of Šventybrastis Church was that the priests changed so often that they did not have time to establish a closer relationship with the parish. The history of Apytalaukis testifies that Lithuanian parishes had many ethnic, political and social conflicts in the first half of the 20th c., and they were not always resolved on site.
