Altpreussisch bēi, bei, be

LTStraipsnyje nagrinėjama prūsiško preterito „bei, bei, be'“ raiška. Pažymima, kad šio preterito kilmė iki šiol yra diskutuotina. Konstatuojama, kad senovės prūsų katekizmų tekstuose galima konstatuoti diftongo „-ei“ arba „–ai“ paplitimą, apie kurį negalima būtų vienareikšmiškai sakyti, kad jis yra paveldėtas, ir todėl traktuotinas kaip pačioje prūsų kalboje atsiradęs naujinys. Autoriaus manymu, keletas pavyzdžių gali rodyti, kaip susidarė nauji diftongai: viena vertus, fakultatyvinė trumpojo senovės prūsiškojo „-i“ diftongizacija, kurios išdava dėl alografijos vokiškai užrašyta „-ei“ arba „-ai“. Kaip įrodymą autorius pateikia atematinę esamojo laiko vienaskaitos 2 asmens formą, būsimojo laiko 3 asmens galūnę, įvardinę „dei“ formą. Kitas įrodymas esąs reguliari apokopė –„įja“. Iš to, autoriaus teigimu, išplaukia dvi alternatyvios etimologijos: arba „bei“ redukcija iš „bij“, arba su „ei“ diftongizacija iš “bi“. Pažymima, kad darant preliminarią išvadą, jog „bij“ dėl apokopės kildintinas iš „bija“, tektų daryti išvadą, kad sangrąžinėje formoje galima įžvelgti „bei‘ prūsų kalbos ekvivalentą tokiam probaltiškam preterito dariniui, kuris latvių kalboje virto „bija“ arba – apokope „bij“. Be to, autoriaus nuomone, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ir senovės lietuvių kalba patvirtina iki šiol nenaudotą argumentą, liudijantį probaltiškojo preterito darinio „bija“ naudai: “fei“ morfema kaip sudedamoji tariamosios nuosakos 1 ir 2 vienaskaitos asmens formų dalis.Reikšminiai žodžiai: Prūsų kalba; Old Prusian.