Dėl išgirsti ir prabilti tipo ingresyvų Daukšos Postilėje

LTStraipsnyje aptariami du senųjų raštų lietuvių kalbos ingresyvų tipai, daromi su priešdėliais iš- ir pra- ir su statyvais bei duratyvais sudarantys opoziciją, pvz., pražysti : žydėti, pravirkti : verkti, išgirsti : girdėti. Remiantis Daukšos Postilės medžiaga bandoma surasti atsakymą į klausimą, ar yra priežasčių, dėl kurių vieni ingresyvai yra daromi su priešdėliu iš-, o kiti - su pra-, t. y. kodėl yra išgirsti ir prabilti, o nėra *pragirsti ir *išbilti. Pravyzdėti atveju subjektas įgyja tam tikro sugebėjimo, kuris suteikia jam percepciją, „atsiveria“ išoriniams veiksniams. Kitaip yra išvysti atveju, kur subjektas, jau „atvertas“ išoriniams veiksniams, patiria reiškinį, kurio šaltinis yra subjekto išorėje. Dėl to ir atsiranda antras būtinasis aktantas. Panašiai yra ir kituose pavyzdžiuose su priešdėliu pra-, čia pats subjektas gali būti aktyvus, pvz. prabilti, pragysti, prakalbti, prasukti, pravirkti, pradžiugti, arba neaktyvus: pravyzdėti, pražibti ir pražysti. Veiksmas apima subjektą ir dažnai peržengia jo ribas eidamas percipiento link, pvz. pragysti, prabilti, prakalbti, prasukti arba paprastai subjektą padaro pastebimą aplinkoje, pvz., pravirkti, pradžiugti, pražibti ir pražysti. Kitaip yra ingresyvų su iš- atveju, kur subjektas visada atlieka percipiento vaidmenį. Patraukli hipotezė, kad pirmas aptariamųjų veiksmažodžių darybos etapas buvo būtojo laiko forma: žydi ->pražydo, *vydi –>išvydo. Kartais įvairių priešdėlių reikšmės galėjo būti tokios pat; esama veiksmažodinių dubletų su ta pačia reikšme, bet įvairiais priešdėliais kaip prašvito akys ir atšvito akys.Reikšminiai žodžiai: Mikalojus Daukša; Senieji raštai; Ingresyvai; Mikalojus Daukša; Old writings.

ENThe article discusses two types of ingressives in old Lithuanian writings, which are formed with prefixes iš- and pra- and statives and duratives thus forming opposition, for example, pražysti [to bloom]: žydėti, pravirkti: verkti, išgirsti: girdėti. Based on Daukša’s Postilla material, the author tries to find an answer to the question whether there are any reasons determining the formation of certain ingressives with the prefix iš-, and others – with the prefix pra-, i.e. why it is išgirsti and prabilti, and not *pragirsti and *išbilti. In the first case (pravyzdėti) the subject gains certain ability, which provides it with perception to external actions. Another situation is with regard to the išvysti case, where the subject is already “open” to external actions, it is experiencing the phenomenon the source of which is outside of the subject. The similar situation is in other examples with the prefix pra-. The subject here can be active, for example, prabilti, pragysti, prakalbti, prasukti, pravirkti, pradžiugti, or passive: pravyzdėti, pražibti and pražysti. The action involves the subject and usually reaches outside it towards the recipient, for example, pragysti, prabilti, prakalbti, prasukti or usually makes the subject observable in the surroundings, for example, pravirkti, pradžiugti, pražibti and pražysti. Another situation is with regard to the ingressive with iš-, where the subject always performs the role of the percipient. Another attractive hypothesis is that the first stage of formation of the given verbs was the past tense form: žydi ->pražydo, *vydi –>išvydo. Sometimes various prefixes had the same meanings. There were verbal forms with the same meaning yet different prefixes, for example, prašvito akys and atšvito akys.