Lietuviško baleto avangarde

LTV. Bacevičiaus būdamas labai jaunas (27 metų), pradedantis kompozitorius balete "Šokių sūkuryje (1933) įgyvendino savo estetines, avangardines nuostatas. Tai pirmas lietuvių muzikoje antiromantizmo pavyzdys, čia pirmą kartą lietuvių orkestrinėje muzikoje vartojamas nuoseklus atonalumas, partitūroje galime įžvelgti struktūralistinio komponavimo užuomazgą. Paties V. Bacevičiaus žodžiais tariant, "baletas "Šokių sūkury visų stilių (klasikinio, romantinio, impresionistinio ir ekspresionistinio atonalinio) sintezė. V. Bacevičiaus baletas įsilieja į europinio avangardo kontekstą, pirmųjų trijų XX a. dešimtmečių meno laikotarpį, kurį atstovavo italų futuristai, urbanistinis "prancūzų šešeto, E. Satie menas, naujosios Vienos mokyklos ekspresionizmas. V. Bacevičius baleto muzika greta kitų pirmųjų lietuviškų baletų (J. Gruodžio ir B. Dvariono) išsiskiria muzikos stiliaus modernumu, jo vientisumu, medžiagos integralumu, apgalvota dramaturgija. To meto publika ir net muzikinė visuomenė nebuvo reikiamu lygiu pasirengusi modernios muzikos suvokimui. Tačiau V. Bacevičius turėjo ir gerbėjų, laikiusių jo kūrybą "pavasario dvelksmu sustingusioje meninėje Kauno atmosferoje (J. Kačinskas). Šiandien akivaizdžiai suvokiame šio baleto muzikos istorinę vertę. Jo pažinimas liudija apie jauno kompozitoriaus mąstymo lygį, nežinantį provincijos ribotumų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baletas; Avangardas; Muzikos istorija.

ENIn his ballet “Šokių sūkuryje” (1933) V. Bacevičius, being very young (27 years old), a beginner composer, materialized his aesthetical and avant-garde worldview. This was the first example of anti-romanticism in Lithuanian orchestral music, where the consistent atonality was used and rudimental structural composition can be noticed in the score. According to V. Bacevičius himself: “the ballet is a synthesis of all styles (classical, romantic, impressionistic and atonal expressionistic). The ballet is a part of the context of European avant-garde, the art period of the first three decades of the 20th century, represented by Italian futurists, the urbanistic art of “the French Six”, E. Sati and the expressionists of the new school of Vienna. Together with other first Lithuanian ballets (by J. Gruodis and B. Dvarionas), the music of V. Bacevičius’s ballet is distinguished with modernity and integrity of style and substance, as well as well-thought dramaturgy. The public and even the music community of the time were not prepared for comprehension of modern music. However, V. Bacevičius had his admirers, who considered his works “a blow of Spring air in the stagnant art atmosphere of Kaunas” (J. Kačinskas). Today we obviously understand the historical significance of the music to the ballet, which is the evidence of the level of thought of the young composer, rejecting the provincial narrow-mindedness.