LTStraipsnyje analizuojami baudžiamosios atsakomybės, bausmės ir bausmių vykdymo santykis, resocializacijos ir pataisos tikslų tarpusavio santykis, resocializacijos kaip įkalinimo tikslo pasiekimo probleminiai aspektai. Trumpai apžvelgus įkalinimo tikslų teorines nuostatas, straipsnyje daromos išvados: 1. Asmens įkalinimas už padarytus sunkiausius nusikaltimus kol kas yra neišvengiama realybė. Visose valstybėse tokia bausmė egzistuoja, daugelyje Vakarų kultūros šalių – kaip griežčiausia bausmė. 2. Perspektyvu būtų atskirti bausmių taikymo ir bausmių vykdymo tikslus, kadangi taikant bausmes galima siekti įvairių tikslų, o vykdant bausmes prasminga įžvelgti vien tik laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens resocializacijos perspektyvą. 3. Vadinamoji asmens pataisa, kaip bausmės ir (ar) jos vykdymo tikslas, nebeatitinka nusikalstamo elgesio šiuolaikinio vertinimo. Asmens nusikalstamas elgesys nėra požymis, kad tokį asmenį reikėtų „taisyti“, o konstituciniai teisinės, demokratinės ir socialinės valstybės principai netgi neleidžia pagrįsti tokios valstybės funkcijos. 4. Laikant laisvės atėmimu nuteisto asmens resocializaciją vieninteliu šios bausmės vykdymo tikslu, atitinkamai turėtų būti formuojama ir įkalinimo kasdienybė. Visiško asmens izoliavimo („atsėdėjimo“) koncepcijos keitimasis link aktyvaus poveikio ir keistis motyvuojančio kalinimo gali būti ilgas procesas, kurio pradžioje svarbiausia – pačioje bausmių vykdymo sistemoje suformuoti atitinkamą požiūrį, laikyseną ir tikslus.Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji atsakomybė; Bausmė; Bausmės ir bausmių vykdymo santykis; Resocializacija; Įkalinimo tikslas; Criminal liability; Criminal responsibility; Is imprisonment; Punishment; Punishment and penal ratio; Resocialization.
ENThe article analyses the relation between liability, punishment and execution of punishments, mutual relation between re-socialisation and correctional goals, and problematic aspects of re-socialisation as achieving the goal of the deprivation of freedom. After a brief review of the theoretical objectives of the deprivation of freedom, the article provides the following conclusions: 1. The confinement of an individual for most serious crimes is so far an inevitable reality. This kind of punishment exists in all countries and it is the most severe punishment in many countries of the Western culture. 2. It would be reasonable in future to separate the purposes of the application of punishment and execution of punishments because various objectives may be sought in the application of punishments, while in the execution of punishments, it is reasonable only to view the prospects of the re-socialisation of the person serving the custodial sentence. 3. The so-called personal correction as the objective of the punishment and/or its execution no longer complies the contemporary evaluation of criminal behaviour. The criminal behaviour of a person is not an indication of the need to “correct” such person, while constitutional principles of a legal, democratic and social state even do not allow to substantiate such functions of the state. 4. If the re-socialisation of the person convicted to the deprivation of freedom is considered to be the only objective of the execution of the punishment, the routine imprisonment life should be formed correspondingly. The change of the concept of complete isolation of the person (“prison stints”) towards active impact and exchange of motivating imprisonment may be a lengthy process, at the beginning of which the most important thing is to form an adequate attitude, posture and goals.