LTStraipsnyje aptariama iškilaus lietuvių menininko Vytauto Bacevičiaus pianistinė veikla: analizuojamas koncertinis repertuaras, autorinių kūrinių interpretacijos, pažymima plati koncertinių maršrutų geografija, koncertavimas prestižinėse koncertinėse salėse Pietų Amerikoje ir JAV. Plačiai cituojamos profesionaliausių autorių recenzijos, aptariant atlikimo meno reiškinius, neatitrūkstant nuo gyvų to laikmečio vertintojų nuomonės, taip pat pateikiami įvairūs V. Bacevičiaus pasisakymai kūrinių interpretacijos klausimais. Pianisto atlikėjiška veikla nuolat siejama su epochos istorijos reiškiniais, lėmusiais bendrąsias meno raidos tendencijas. Gausi faktologinė medžiaga leidžia daryti išvadas apie neįkainojamą V. Bacevičiaus įnašą į Lietuvių išeivių fortepijoninės kultūros istoriją. Paliktą ryškų pėdsaką mūsų muzikinėje kultūroje liudija autorinių kūrinių interpretacijos, kurios, kaip ir daugelio recenzentų pasisakymai, leidžia daryti išvadas, jog V. Bacevičiaus pianizmui nesvetimos antiromantinės idėjos, aktyviai pasireiškusios XX amžiaus pradžioje. Atlikimo mene jis siekė objektyvumo, daug dėmesio skyrė bendrai kūrinio koncepcijai, struktūrai, mąstė konstruktyviai, vengė nepagrįstų emocijų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fortepijono muzika; Atlikimas; Išeivijos kultūra.
ENThe article discusses the activity of noted Lithuanian artist Vytautas Bacevičius, as the pianist: it gives the analysis of the concert repertoire, interpretations of the author’s works, designates broad geography of concert routes, performances in prestigious concert halls of the South America and USA. Quotations of the reviews of the most professional authors are given in abundance. The article looks into the phenomena of the art of performance, keeping pace with the opinion of live assessors of the time, and also presents diverse approaches of V. Bacevičius in respect of interpretation of works. The activity of the pianist as a performer is continually associated with the historical phenomena of the epoch, which caused the general tendencies of art development. Rich factological material allows drawing conclusions as to invaluable contribution of V. Bacevičius to the history of piano culture of the Lithuanian emigrants. His distinct imprint in our musical culture is evidenced by interpretations of the author’s works, which, like a number of reviews, suggest that antiromantic ideas, which were actively manifested in the beginning of the 20th century, were contiguous to pianism of V. Bacevičius. He pursued impartiality in the art of performance, paid much attention to the general concept and structure of a piece of work, reasoned in a constructive way and avoided groundless emotions.