Tarp žemaitukų žirgų ir lietuvių skalikų: pramoninė midaus gamyba tarpukario Lietuvoje

LTMidaus gamyba ir vartojimas tarpukario Lietuvoje, kaip ir daugelis kitų skirtingų lietuvių istorinio kultūrinio paveldo dalykų, kaip antai: žemaitukų veislės žirgai, lietuvių skalikų veislės medžiokliniai šunys - dėl objektyvių ekonominių, kultūrinių priežasčių buvo dviprasmiškoje padėtyje, o kai kurie ir savotiškoje sociokultūrinėje paraštėje. Jie daugelio buvo tapatinti su lietuvių tauta bei senosios kunigaikštiškosios Lietuvos istorijos savastimi, todėl tarsi turėjo priklausyti naujai kuriamai nacionalinei tradicijai ir būti globojami valstybės. Nepaisant supratimo, jog midus yra vienas reikšmingesnių istorinio kultūrinio paveldo objektų, tačiau dėl mažos praktinės reikšmės jo gamyba valstybės nebuvo remiama ir priklausė nuo atskirų verslininkų ir įmonių veiklumo. Straipsnyje analizuojama midaus gamybos bruožai XIX–XX a. pr. ir dvi pramonės įmonės – nedidelė verslininkės Liudvikos Stankevičienės midaus darykla Kaune, veikusi maždaug nuo 1912 iki 1941 m. bei viena didžiausių alaus daryklų tuometinėje Lietuvoje - bendrovė „Goldberg“, kuri turėjo atskirą midaus skyrių „Patrimpas“ 1931–1941 m. Aptariami gamybiniai pastatai bei įrengimai, gamybos mastai, reklama ir kiti dalykai. Tautinio ir reprezentacinio gėrimo statusą midus visuomenės elite pradėjo įgyti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, jau okupacijos išvakarėse.Reikšminiai žodžiai: Alkoholio pramonė; Beini Šachovas; Beini Šakovas; Bendrovė "Goldberg"; Bendrovė „Goldberg"; Istorinis kultūrinis paveldas; Kaunas; Lietuvių skalikai; Liudvika Stankevičienė; Midus; Prienai; 19 amžius; 20 amžius; Žemaitukų veislės žirgai; Žemaitukų žirgai; "Goldberg" Company; 19th century; 20th century; Alcohol industry; Beini Šachovas; Beini Šakovas; Goldberg Company; Historical cultural heritage; Kaunas; Lithuania; Lithuanian Hound; Liudvika Stankevičienė; Mead; Prienai; The Lithuanian Hound; Žemaitukai horse breed; Žemaitukai pony breed.

ENMead production and consumption in interwar Lithuania, like many other different objects of Lithuanian historical-cultural heritage such as the Žemaitukas pony breed or the Lithuanian hound breed, was in an ambiguous situation and some of them even in a kind of sociocultural periphery due to objective economic and cultural reasons. The majority identified them with the Lithuanian nation and the part of the old Lithuanian Duchy history; therefore, they as if had to belong to the newly created national tradition and be protected by the state. Despite the understanding that mead is one of the more significant objects of historical-cultural heritage, due to its low practical significance its production was not supported by the state and depended on the initiative of individual entrepreneurs and companies. The paper analyses the features of mead production in the 19th c. – the beginning of the 20th c. and two industrial companies, i.e. a small mead factory of entrepreneur Liudvika Stankevičienė in Kaunas, which operated from about 1912 to 1941, and one of the largest beer breweries in the then Lithuania – “Goldberg”, which had a separate mead department “Patrimpas” in 1931–1941. The paper discusses production facilities and equipment, production volume, advertising and other issues. Mead started acquiring the status of a national and representative drink in the social elite at the end of the 1930s, on the threshold of occupation.