Lietuvių kalbos politika Europos kalbų politikos kontekste

LTNuo pat pirmųjų žingsnių, kai tik užsiminta apie valstybės kalbos pasirinkimą, kalba tapo neatsiejama politikos dalimi. Knygų spausdinimas reikalavo kuo greičiau standartizuoti kalbą. Politiniai įvykiai iškėlė naujas tautas ar prikėlė senąsias, todėl viena po kitos šalyse įtvirtinamos naujos kalbos – kaip akademijų, komisijų ar atskirų asmenų kodifikavimo darbo rezultatas. XX a. daugelis valstybių pradeda kalbą reglamentuoti tiesiogiai: konstitucijos įtvirtina valstybines kalbas, kai kur priimami atskiri kalbos įstatymai. Vokietija kalbos įstatymo neturi, tačiau vokiečių kalba yra oficiali pagal atskirus įstatymus. Slovakijos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas vertintojų laikomas vienu iš pačių radikaliausių tokio pobūdžio teisės aktų. Danija nėra priėmusi specialaus kalbos įstatymo, tačiau kalbos politika, arba kalbos planavimas, čia turi savo sistemą. Mūsų kalbos padėtis išoriškai pakankamai gera: Konstitucijos 14 straipsnis skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, Valstybinės kalbos politikos gairės. Kalbai norminti įsteigta Kalbos komisija. Kalbos statuso ir viešosios kalbos kontrolės funkcijas atlieka Kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai. Tačiau įstatymas šiandien neapima visų kalbos vartojimo sričių: įvairiuose kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose gausu pavienių kalbos vartojimą reglamentuojančių straipsnių, tiek kartojančių įstatymo nuostatas, tiek savarankiškų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kalbos politika; Europos valstybinės kalbos; Kalbų norminimo istorija; Lietuvių bendrinės kalbos vartojimo sferos.

ENSince the time when there was a discussion started over a choice of the state language, it has become part of national politics. The first steps were taken by Spaniards in the 15th century. The standardization of their language was also discussed in other states of Europe. At the end of the century, as a result of language standardization by academies, commissions and individuals, the new languages of Europe were one after another given the status of state languages. In the 20th century, many states started direct regulation of their languages. Therefore, one or another language variety had to be chosen as a state language or a special status had to be given to one or more well-established languages. From outside, the situation of the Lithuanian language looks fairly good: Clause 14 of the Lithuanian Constitution promulgates the Lithuanian language as a state language, the Law on the State Language is in force, the Guidelines of the State Language Policy for the years 2004-2008 and a plan of their implementation have been approved. However, the Law on the State Language does not cover all areas of language use regulated by the state, it does not regulate such important areas as the language of advertising; there are not regulations promoting the usage of the Lithuanian language in information technologies; the right of researchers to write and publish their research results in Lithuanian is not guaranteed; customers’ right to information on imported goods in the state language is not ensured etc.