Nihil obstat : Lietuvos fotografija sovietmečiu

LTMonografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys. Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema. Tačiau „atšilimo“ metais lietuvių fotografai, ignoravę socrealistinę raišką ir diegę naująjį dokumentalizmą, išplėtė sovietinio gyvenimo reprezentavimo diapazoną – jų kūrybos vienijančia jungtimi tapo akivaizdų tautinį atspalvį turėjusi žemės ir žmogaus, jo kasdienybės tema. O 8–ojo dešimtmečio pabaigoje naujosios kartos kūrėjai paneigė ir šios įtvirtintos tradicijos estetines vertybes – taip konceptualiai išreiškė tikėjimo tiesa ir grožiu krizę. Fotografijos kūrybinių procesų ir jų kontrolės studija išryškina funkcijų bei stilistinių formų skirtis, parodo, kad programiškai vykdytas sovietizavimas nepajėgė suvaldyti strategiškai svarbios kultūros srities.Reikšminiai žodžiai: Altrealybė; Fotografijos raiška; Fotografijos sklaida; Ideoligija; Lietuvos fotografija; Mitinė tikrovė; Sovietinė kultūra; Sovietizacija; Sovietmetis; Totalitarinė ideologija; Altreality; Ideology; Lithuanian Photography; Mythical reality; Photo expression; Photo spread; Soviet Era; Soviet culture; Sovietization; Totalitarian ideology.

ENThe monograph presents a version of a historic model of coherent development of Lithuanian photography in the Soviet period, where Sovietisation is highlighted as the key factor determined by stylistic expression and controlling the dissemination of photography and the resonance in visual messages in society. The old and firm formula of the church censorship “nihil obstat” reflects the nature of implementation of the socialism doctrine in photography, i.e. one may express oneself publicly only if he or she adheres to the dogmas of the party, has politically conscious ideas, which coincide with the aims of the party, and if her or his actions are adequate for the social and political life style and help the party in implementing its plans. Soviet photography did not have to passively reproduce the reality. It had to create a reality of symbolic virtues, i.e. a confabulated narration about who the soviet man is, what his virtues are and how harmonic the functioning of the socialistic system according to these virtues is. However, during the Thaw, Lithuanian photographers, who had ignored the socialistic expression and introduced documentalism, enhanced the range of representation of the Soviet period – the theme of the everyday life of people and the country became the link uniting their works with obvious national flavour. At the end of the 8th decade, creators of the new generation rejected aesthetical virtues of this tradition thus conceptually expressing the crisis of faith and aesthetics. The study of photography processes and control thereof highlights the differences in functions and stylistic forms and shows that pragmatically implemented Sovietisation could not cope with strategically significant cultural fields.