Operos "Vaidilutė" pėdsakais

LTVytautui Bacevičiui dingstis imtis operos "Vaidilutė" buvo 1927 m. kovo mėnesį Lietuvių meno kūrėjų draugijos paskelbtas konkursas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti, tačiau konkursas neįvyko. Bacevičiaus operos tematika ne atsitiktinė - tais laikais buvo labai populiarios šventiniams renginiams pritaikytos misterijos apie Lietuvos senovę, didžiuosius kunigaikščius, legendinius tautos didvyrius ir pan. Kompozitorius kreipėsi į V. Mykolaitį-Putiną, kad jis sukurtų jo veikalui libretą, tačiau šiam nesutikus libreto ėmėsi pats. "Vaidilutė" išgyveno iki perklausos, kuri įvyko 1932 m. gegužės 1 dieną: opera buvo atlikta dviem fortepijonais. Didžioji perklausos dalyvių dalis operą įvertino teigiamai, tačiau neišvengta ir kritikos. Beveik visi rašiusieji atsiliepimus Švietimo ministerijai kaip silpnąją pusę nurodė libretą, J. Gruodis muzikinę dalį apibūdino kaip neužbaigtą. Opera ne tik nebuvo pastatyta, bet neišliko visa jos orkestruotė. Jos apimtis nėra labai didelė - šeši įvairios trukmės paveikslai, tačiau nemažai veikėjų. Libretas yra tipiškas XX a. pradžios, literatūrinio ekspresionizmo pavyzdys: čia yra laiko perspektyva, tačiau tarsi nepaisoma laiko ir erdvės dėsnių, veikėjai taip pat parenkami iš įvairiausių laikų ir netgi dimensijų. Ekspresionistinė ir operos muzika. Tai ištisinio plėtojimo, rečitatyvinio-ariozinio tipo opera, kurioje įprastų numerių (arijų, savarankiškų chorų ar ansamblių) mažai arba visai nėra. Choriniai numeriai, kaip ir soliniai, yra labai trumpi, epizodiški; nemažai kamerinių scenų, kuriose veikia 2, 3 ar daugiau veikėjų.Reikšminiai žodžiai: Opera; Muzikos istorija.

ENThe reason for Vytautas Bacevičius to write his opera “Vaidilutė” emerged with the competition, announced by Lithuanian Artists Association in March 1927 for the purpose of commemoration of the ten year anniversary of the Independence of Lithuania. The subject of Bacevičaus’s opera is not accidental, as mystery plays on the subjects of old times of Lithuania, grand dukes, legendary national heroes, etc., applied for festivities, were very popular at the time. The composer applied to V. Mykolaitis-Putinas with the request to develop the libretto, however, Mykolaitis-Putinas declined the request and Bacevičius wrote the libretto himself. “Vaidilutė” lived through the audition, which was held 1 May 1932 and during which the opera was performed by two pianos. The majority of participants of the audition gave positive appraisal, however, some criticism was given as well. Almost all the persons, who wrote their reviews to the Ministry of Education specified the libretto as the weak side of the opera, J. Gruodis stated that the musical part was incomplete. Not only the opera was not staged, its entire orchestration was lost. The volume of the opera is not big – only six scenes of different duration, however, the number of characters was quite significant. The libretto is a typical example of literary expressionism of the beginning of the 20th century: it has a time perspective, however, the laws of time and space are not observed, the characters come from different times and even dimensions. The music is also expressionistic. “Vaidilutė” is an opera of the recitative – arioso style, containing little or no traditional acts (arias, chorals and ensembles). Both solo and choral acts are brief and epidosical; the opera contains a good deal of chamber acts with two, three or more characters involved.

• Valstybės opera ir nacionaliniai veikalai: tarp visuomenės lūkesčių, teatro politikos ir kritikos atgarsių / Beata Baublinskienė. Ars et praxis. 2020, 8, p. 47-67.
• Vytautas Bacevičius tarpukario Paryžiaus kontekste / Vita Gruodytė. Kultūros barai. 2006, Nr. 1, p. 82-87. 2006, Nr. 2, p. 79-83.