Pakartotinis pripažinimas: Švedijos politika ir diplomatija atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1918-1921 ir 1990-1991 m.

LTStraipsnio tikslas – apibūdinti ir palyginti Švedijos politinę ir diplomatinę laikyseną Lietuvos valstybės (1918-1921 m.) ir atkurtos valstybės nepriklausomybės (1990- 1991 m.) atžvilgiu. Ta laikysena charakterizuojama stebint kitų Skandinavijos valstybių elgseną, nors detaliai nėra analizuojama. Tyrimui naudota archyvinė medžiaga: Riksdago protokolai, diplomatų atsiminimai, Švedijos spauda. Lyginamoji analizė parodė, kad Švedija abiem laikotarpiais laikėsi labai atsargaus požiūrio į Lietuvos valstybės oficialų pripažinimą. Atsargų požiūrį lėmusios aplinkybės – tai Švedijos užsienio politikos geopolitinis apskaičiavimas ir politinis praktiškumas. Tačiau matomos Švedijos diplomatijos pastangos stiprinti Lietuvos de facto valstybingumą, ypač įtraukiant Lietuvą į tarptautines organizacijas. Narystė tarptautinėse organizacijose laikyta svarbia sąlyga siekiant Lietuvos Respublikos pripažinimo tarptautiniu mastu. Švedijos diplomatų buvimas Lietuvoje 1990-1991 m., nors neoficialus ir kontroliuojamas Sovietų Sąjungos, buvo ypatingai matomas ir naudingas Lietuvai, net jeigu Lietuvos politikai buvo nepatenkinti dėl oficialaus pripažinimo vėlavimo.1918 metais diplomatinės ir politinės pagalbos Lietuvai idėją palaikė socialdemokratai (ypač gerai žinomas švedų politikas Hjalmaras Brantingas) bei liberalai, o 1990 metais Lietuvos laisvės judėjimą labiausiai rėmė konservatorių politikai. Tačiau tik keli politikai reikalavo nedelsiant pripažinti ir užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva. Minimais laikotarpiais įvairių politinių pažiūrų atstovai formavo viešąją nuomonę. Abiem Lietuvos nepriklausomos valstybės iškilimo laikotarpiais jos nepriklausomybės pripažinimą rėmė švedų visuomeniniai judėjimai: 1990-1991 m. – „pirmadienio judėjimas“, 1917-1918 m. – pacifistų judėjimas. 1918-1921 m. Švedija buvo pirmoji Skandinavijos šalis, pripažinusi Lietuvą de jure, tačiau 1990-1991 m. ji liko paskutine. Bet švedų diplomatai buvo vieni iš pirmųjų Vakarų šalių atstovų, sukūrusių plačius ekonominius ir kultūrinius ryšius Lietuvoje 1990-1991 m. bei parengę jų perėjimą į kitą lygmenį ir vystymąsi kitomis politinėmis sąlygomis. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Antroji Lietuvos Respublika; Diplomatija; Diplomatijos istorija; Pirmoji Lietuvos Respublika; Pripažinimas de jure; Tarptautiniai santykiai; Valstybingumas; Švedija, tarptautinė politika; Švedijos-Lietuvos santykiai; Diplomacy; History of diplomacy; International politics; International relations; Recognition de jure; Second Republic of Lithuania; Statehood; Swedish-Lithuanian relations; Sweeden; The first Lithuanian Republic.

ENThe aim of this article is to characterize and compare the politics and diplomacy of Sweden regarding the restoration of Lithuanian statehood in two different time periods: 1918-1921 and 1990- 1991. Swedish attitudes are analysed paying some but not very detailed attention to the politics of the other Nordic countries. The article is based upon archival research as well as upon analysis of Riksdag protocols, memoirs of diplomats, and Swedish periodicals. From a comparative analysis it becomes clear that Sweden took a very cautious attitude as to official de jure recognition of the Lithuanian Republic during both of these time periods. This depended on geopolitical reasons as well as on Swedish foreign policy pragmatism. But there were considerable efforts by Swedish diplomats to strengthen the factual statehood of Lithuania, especially in helping Lithuania join various international organizations. Membership in international organizations was held to be an important precondition for getting the Lithuanian Republic recognized internationally. During 1990-1991 the Swedish diplomatic presence in Lithuania, while unofficial and possible only under conditions controlled by the Soviet Union, was especially visible and in fact useful to Lithuania, even if Lithuanian politicians were unsatisfied with the delay of the official recognition.Social democrats (especially the well-known Swedish politician Hjalmar Branting) and liberals stood in favour of diplomatic and political help for Lithuania in 1918, while in 1990 the Lithuanian freedom movement was supported most visibly by conservative politicians. But only marginal politicians demanded immediate recognition and the establishment of diplomatic relations with Lithuania. Public opinion was also influenced through the efforts of representatives of the different political forces mentioned during the relevant time periods. Somewhat more active public support for freedom movements in the Baltic countries was seen in 1991 with the actions of the so-called "Monday Movement", but even in 1917-1918 the independence of the Baltic states was supported during public meetings of the pacifist movement. During the period from 1918 to 1921, Sweden was the first of the Scandinavian countries to recognize Lithuania de jure, while in 1990-1991 it became the last one. But Swedish diplomats were among the first from Western countries to establish wide economic and cultural contacts in Lithuania in 1990-1991, and to prepare for their development on other levels and in other political conditions. [text from author]