Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Baro konfederacijos metais (1768-1772 m.)

LTLietuvos kariuomenė Baro konfederacijos metu 1768-1770 m. buvo neutrali kovojančių šalių atžvilgiu, nors atskiri daliniai prievarta ar įkalbinėjimais būdavo įtraukiami į kovų sūkurį. Vertingiausią Lietuvos kariuomenės dalį sudarė Bielako ir Koryckio totorių pulkai, aktyviai dalyvavę kovose abiejose kovojančiose pusėse. Jų vadai nesiorientavo sudėtingomis ir prieštaringomis aplinkybėmis, todėl nieko gera nepasiekė. Svetimšalių „autoramento“ daliniai 1768-1772 metais buvo mažesni, nei numatyta „etate“ ir „reguliaminuose“, ypač mažai turėjo žirgų. Labai didelė dalis karininkų buvo išleisti atostogų, dėl to menko kovinio parengimo lygis. Aprūpinimu ir pasirengimu išsiskyrė tiesiogiai etmonui pavaldus Didžiosios buožės raitelių regimentas. Tautinio autoramento husarų ir „petihorų“ vėliavos buvo ypač prastos būklės, jų karininkų ir „draugų“, išskyrus vietininkus, dažnai būta tik popieriuje, todėl tokios vėliavos tapdavo lengvu konfederatų grobiu. Priešakinės sargybos pulkai buvo geriau organizuoti, tačiau jiems trūko aprūpinimo sistemos ir tikro kovinio parengimo. 1771 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė sugebėjo organizuotai stoti į kovą, tačiau visas jos ir jos vado Mykolo Kazimiero Oginskio pastangas nubraukė Aleksandro Suvorovo puolimas Stolovičiuose. Vado pabėgimas pakirto karių kovinę dvasią ir virto katastrofa. 1771 m. rudenį – 1772 m. pavasarį Lietuvos kariuomenė visiškai sumenko: daliniuose trūko karių, daliniai buvo praradę savo pinigus, ginklus ir kitą turtą, tačiau 1772 m. pavasarį padėtis ėmė gerėti, kol 1775 m. pasiekė ikikarinį lygį. Mykolo Kazimiero Oginskio vykdyta laipsnių dalinimo politika, blogi santykiai su Iždo komisija ir patirtas pralaimėjimas lėmė apskritai prastą kariuomenės būklę 1775-1776 m. reformų išvakarėse.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Baro konfederacija; Baro konfederacija, Rusija; LDK kariuomenė XVIII a. antrojoje pusėje; Lietuvos istorija; Bar Confederation; Confederation of Bar; History of Lithuania; History of Polish-Lithuanian Commonwealth; Military troops of the GDL in the 18th cent.; Rusija.

ENDuring the Bar Confederation in 1768–1770, the Lithuanian Armed Forces held the neutral position with respect to the fighting parties, although individual units were involved in the battles by force or persuasion. The most valuable part of the Lithuanian army comprised the Tartar regiments of Bielak and Korycki. Their chieftains did not orientate under complex and contradictory circumstances. In 1768–1772, the units of paid foreigners were smaller than established in the “manning table” and “regulations”; they had a very small number of horses. A lot of officers were on furlough, thus the level of military preparation degraded. The Great Mace Cavalry Regiment was very well supplied and prepared. The flags of paid hussars and petihors were in a particularly poor condition; they often had officers and “friends” only on paper; therefore, these flags would often become the easy spoils of the confederates. The spearhead guard regiments were better organised, yet they lacked the supply system and actual military training. In September 1771, the Lithuanian army managed to join the fight in an organised manner; however, all its and commander Mykolas Kazimieras Oginskis’ efforts were annihilated by the attack of Alexander Suvorov in Stolovichi. The escape of the commander shattered the combatant spirit of soldiers and led to a catastrophe. From the autumn of 1771 to the spring of 1772, the Lithuanian army shrank: units lacked soldiers, money, arms and other property; however, in the spring of 1772 the situation began to improve and reached the pre-war level by 1775. The policy of awarding ranks pursued by Oginskis, bad relations with the Treasury Commission, and the defeat determined a generally poor condition of the armed forces on the eve of the 1775–1776 reforms.