What drove the 6-month Vilibor during the late-2000’s economic crisis?

LTStraipsnyje nagrinėjama, kokie pagrindiniai veiksniai lėmė lito tarpbankinės rinkos 6 mėnesių palūkanų normų rodiklio VILIBOR (toliau – VILIBOR) ir jo skirtumo nuo atitinkamos trukmės Europos tarpbankinės rinkos palūkanų normų rodiklio EURIBOR (toliau – EURIBOR) kaitą laikotarpiu nuo 2006 m. pradžios iki 2010 m. liepos 31 d. Autoriaus pasirinkimą nagrinėti 6 mėnesių palūkanų normas lėmė tai, kad šiuo laikotarpiu didžiąją dalį paskolų, suteiktų litais arba eurais Lietuvos įmonėms ir gyventojams, sudarė paskolos su kintama palūkanų norma, dažniausiai susieta su tokios trukmės VILIBOR arba EURIBOR. Šių rodiklių skirtumas gerokai padidėjo 2007 m., susidarius įtampai pasaulio finansų rinkose, ir ypač 2008–2009 m., vykstant pasaulio ekonomikos krizei. Padidėjusi paskolų litais palūkanų našta skolininkams dalį jų privertė paskolos valiutą pakeisti į eurus ir sukėlė aktyvias Lietuvos visuomenės bei žiniasklaidos diskusijas dėl VILIBOR, skaičiuojamo pagal bankų kotiruotes, pagrįstumo fiksuotojo lito kurso sąlygomis. Nors spaudoje buvo pateikta įvairių nuomonių bei aiškinimų, vis dėlto išsamesnės šio reiškinio analizės, pagrįstos duomenimis bei faktais, trūko. VILIBOR ir EURIBOR skirtumo kaitą 2006–2010 m. pagal jos pobūdį suskirsčius į tam tikrus laikotarpius, straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai vidaus ir išorės veiksniai, lėmę esminius kiekvieno laikotarpio pokyčius. Nors VILIBOR kaita panaši į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pajamingumo kaitą, Skandinavijos bankų dominavimas šalyje iš dalies išskyrė Lietuvoje veikiančių bankų ir kredito riziką, todėl VILIBOR pokyčiams paaiškinti nuorodos į panašios trukmės VVP pajamingumą, padidintą hipotetiniais tarpbankinės rinkos likvidumo ir kredito rizikos priedais, nepakanka.Lito tarpbankinės rinkos duomenų analizė leido paneigti šalies spaudoje plačiai paplitusią nuomonę, kad nagrinėjamu laikotarpiu bankai nesudarinėjo reikšmingų sumų 6 mėnesių skolinimo sandorių litais. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, vietos bankai vietoj didesnėms tarpbankinėms rinkoms įprastesnių atpirkimo sandorių ilgesniems terminams aktyviai sudarinėjo nacionalinės ir bazinės valiutų apsikeitimo sandorius. Nustatyta, kad realiems 6 mėnesių litų ir eurų apsikeitimo sandoriams litais taikytų palūkanų normų įverčiai tuo metu, kai VILIBOR ir EURIBOR skirtumas buvo išaugęs (2007 m. gegužės mėn.– 2009 m. gegužės mėn.), svyravo apie VILIBOR rodiklį su dideliais nuokrypiais ir jį kai kuriais atvejais viršijo iki 270 bazinių punktų. 2009 m. antroje pusėje, kai VILIBOR ir EURIBOR skirtumas sparčiai mažėjo, minėtų sandorių palūkanų normos buvo iki 235 bazinių punktų mažesnės už VILIBOR. Nagrinėjant lito tarpbankinės rinkos funkcionavimą valiutų valdybos sąlygomis, ji lyginama su euro zonos tarpbankine rinka, kuriai būdinga tai, kad palūkanų normas reguliuoja ir ribines skolinimosi eurais sąnaudas nulemia Europos centrinis bankas. Konstatuojama, kad valiutų valdybos sąlygomis centrinis bankas, neribotai supirkdamas ir parduodamas bazinę valiutą, užtikrina pinigų pasiūlos ir paklausos atitiktį, bet neturi tiesioginių priemonių reguliuoti palūkanų normas ir išsaugoti mažą jų kintamumą. Lito tarpbankinė rinka veikia savireguliacijos principu, ji nebuvo pakankamai didelė ir reguliari, kad iki 2008–2009 m. krizės, jai vykstant ir pokriziniu laikotarpiu būtų lėmusi ribines skolinimosi litais sąnaudas. Šalyje dominuojančios užsienio bankų grupės, kuriose likvidumo valdymas yra gana centralizuotas, mažino lito tarpbankinės rinkos svarbą perskirstant kredito išteklius.Ekonominio pakilimo metu, kai lito kurso rizika, rinkos dalyvių vertinimu, buvo nereikšminga, ribines skolinimosi litais sąnaudas lėmė užsienio bankų skolinimo šalies bankams eurais palūkanų normos. Nuo 2007 m., padidėjus nepasitikėjimui lito kurso stabilumu, bankai paskolas ir kitas investicijas litais siekė padengti litų ištekliais. Kadangi tarpbankinė ir kitos didmeninės lito rinkos buvo ribotos, pagrindiniu bankų ramsčiu tapo mažmeninė indėlių litais rinka. Straipsnyje lito tarpbankinės rinkos realių sandorių palūkanų normų nukrypimai nuo VILIBOR aiškinami greitai kintančia šios rinkos pusiausvyra. Įrodinėjama, kad didesnį VILIBOR stabilumą lėmė glaudus šio rodiklio ryšys su mažmeninėmis indėlių ir paskolų palūkanų normomis. Gretinant VILIBOR ir nefinansinio sektoriaus indėlių palūkanų normų kitimą, prie pastarųjų pridedamos bankų patiriamos indėlių draudimo ir privalomųjų atsargų sąnaudos – taip jas galima tiksliau palyginti su paskolų palūkanų normomis ir VILIBOR rodikliu, kuris yra daugelio jų bazinė palūkanų norma. Apskaičiuota, kad nagrinėjamu laikotarpiu šių sąnaudų įtaka indėlių ir paskolų litais palūkanų normų skirtumui sudarė 52–74 bazinius punktus. Straipsnyje pateikiama duomenų, kurie leidžia daryti patikimesnę prielaidą, kad nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai keitė VILIBOR ir EURIBOR skirtumą, taip pat indėlių ir paskolų litais bei eurais palūkanų normų skirtumus, įvertindami klientų požiūrį į lito kurso riziką ir valdydami turėtas euro pozicijas. Duomenų sugretinimas parodė, kad 2007–2009 m. išaugus lito devalvacijos lūkesčiams, minėtais palūkanų normų skirtumais bankai stabdė įsipareigojimų litais mažėjimą, skatino taupymą litais ir didino paskolų portfelio dalį eurais. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Vilibor; Euribor; Litas; Tarpbankinė rinka; Palūkanų norma; Vilibor; Euribor; Litas; Interbank market; Interest rate spread.

ENThe paper investigates the drivers of the litas interbank reference rate Vilibor and its spread to Euribor in the second half of the 2000s. The investigation focuses on 6-month indices. The interest rates on loans to Lithuanian corporations and households are largely linked to the 6-month Vilibor or Euribor, depending on the currency of denomination. The rise in the Vilibor significantly higher than Euribor imposed additional interest burden on the borrowers in litas during the prolonged period of stress in 2007-09. This contributed to an increase in the share of euro-denominated loans to predominance and fuelled discussions on the reasonability of the quote-based Vilibor reference rate under a currency peg to the euro. The paper offers some evidence that the 6-month Vilibor – as a reference rate for the bulk of litas retail loans – was determined by the factors beyond a mere equilibration of the litas money market. Our analysis supports the view that, during the aforementioned period of stress and subsequent moderation, the domestic banking sector as a whole steered the 6-month Vilibor and its spread to Euribor to link litas lending rates to retail deposit rates, while also managing bank exposure to the euro. [From the publication]