Praeitimi į ateitį - universitas kaip įvairovės vienis
LTStraipsnyje teigiama, kad tūkstantmetę tradiciją tęsiantis universitetinis bendrabūvis patiria radikalius demokratizacijos iššūkius, kuriuos amortizuoja jo vertybinės sanklodos paveldo tvarumas. Istoriškai susiklosčiusią ir meritokratinės savivaldos principais grįstą universitetinę erdvę vienija trilypė aksiologinė struktūra. Ją sudaro trijų skirtingų epochų vertybiniai kodai: viduramžių polilogas, modernusis statizmas ir scientizmas bei šiuolaikinis demokratinis ekonomizmas. Tvirtinama, kad tvari universitetinio išsilavinimo plėtra neįmanoma be darnios visų trijų istoriškai susiklosčiusių vertybinių kodų plėtotės, kurios pagrindas yra seniausias vertybinis kodas – klasikinis akademinis polilogas, adekvačiausiai įkūnijamas kruopščiai puoselėjamos teorinės žiūros, t. y. tradiciškai ir par excellence filosofinio diskurso – steigiančio ne apodiktiškąjį know how, o abejojantįjį, sokratiškąjį nežinojimo žinojimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aukštasis mokslas; Bolonijos procesas; Europos universitetai; Išsilavinimo aksiologija; Meritokratija; Axiology of education; Bologna process; European universities; Higher education; Meritocracy.
ENThe article argues that millennium-long tradition of Academia Europeana faces radical challenges of the processes of democratization, which are somewhat smoothened by the sustainability of its axiological heritage. Universitas, or Academia Europeana, is, first and foremost, a category of value, sustained by the tradition of meritocratic self-governance. The axiological structure underlying academic habitat is threefold: polylogue of the Middle Ages, modern statism and scientism, and modern economism and globalism. It has been argued that the future prospects of Universitas are directly dependent on the consonant and sustainable development of all the three historically-formed clusters of values, the most important of which still continues to be centered round the tradition of classical polylogue. The latter, being fundamentally a theoretical discourse, is par excellence philosophical: continuously inaugurating ever doubting Socratic knowledge of ignorance and not the unhesitating self-confidence of ever knowing how. [From the publication]
