Orientas lietuvių muzikoje. Dvasinių erdvių ilgesys

LTStraipsnyje analizuojama itin raiški XX a. lietuvių muzikos tendencija – orientalizmas, veržimasis į gilesnius didžiųjų Rytų civilizacijų kultūrinius, istorinius religinius klodus, savitas Vakarų ir Lietuvos muzikos kūrėjus viliojančias žmonijos dvasinės patirties ir savitos muzikinės kalbos garsų erdves. Tai lietuvių muzikų artumo Rytams, ypač unikalių Indijos ir Japonijos muzikos kultūros tradicijų atradimas, aiškėjanti jo reikšmė muzikinės kalbos atsinaujinimui ir naujų meninės išraiškos priemonių bei muzikos garsų pasaulio atsivėrimui. Straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į orientalistinių motyvų sklaidą ir jų poveikį modernėjančiai muzikinei kalbai pastaraisiais dešimtmečiais iškilusių kompozitorių B. Kutavičiaus, G. Kuprevičiaus, G. Sakalausko, M. Urbaičio, A. Martinaičio, J. Tamulionio kūryboje. Esmingiausiai lietuvių muzikoje rytietiškoji dvasia reiškiasi minimalizmu ir naujų meninės kompozicijos principų bei garsų įsitvirtinimu. Prasidėjusi Kutavičiaus kūryboje atogrąža į Indiją, sanskritą, Jeruzalę, anapusinę žmonijos praeičių erdvę, atsirėmė į Tagorės poeziją. Taip pat per Gedos atnešamą civilizacijos šaltinių gelmę. Tačiau reikšmingiausia muzikos atsivertimui į minimalizmą tapo japoniškoji erdvės – laiko užpildymo tėkmė, haiku ir Tagorės filosofinės poezijos pulsacija, atsivėrimai, išlaisvinę lietuvių muziką kaip garso dvasios erdvę, kaip kosmoso ir gamtos, ir žmonijos darnos skambesį – religinės didybės poetiką. Tai buvo ypač artima dvasios nuolankumu, panteistine pojūčių gelme, muzikos kaip kuriančios pasaulių harmonijos samprata.Reikšminiai žodžiai: A. Martinaitis; B. Kutavičius; Baltiškoji ritmo monotonija; Baltiškojo ritmo monotonija; Erdvė; G. Kuprevičius; Indų muzika; J. Tamulionis; Japonų muzika; Komparatyvistinė muzikologija; Laikas; Lietuvių muzika; M. Urbaitis; Orientalizmas; Orientalizmas lietuvių muzikoje; R. Tagore; A. Martinaitis; B. Kutavičius; Comparative musicology; G. Kuprevičius; Indian music; J. Tamulionis; Japanese music; Lithuanian music; M. Urbaitis; Orientalism; Orientalism inLithuanian music; R. Tagore; Rhytm monotony; Space; The rhythm of Baltic monotony; Time.

ENThe paper analyses a very expressive tendency of the 20th c. Lithuanian music – Orientalism, going deeper into cultural, historical, religious layers of major Eastern civilisations, distinct spaces of human spiritual experience and peculiar music language sounds that tempt Western and Lithuanian music composers. It is the discovery of Lithuanian musicians’ closeness to the East, in particular unique Indian and Japanese music culture traditions, its transpiring significance for the renewal of musical language and opening of the world of new means of artistic expression and music sounds. The paper mainly focuses on the dissemination of Oriental motifs and their impact on modernising musical language in the works of composers B. Kutavičius, G. Kuprevičius, G. Sakalauskas, M. Urbaitis, A. Martinaitis, J. Tamulionis, who became prominent in recent decades. The Oriental spirit has been most essentially expressed in Lithuanian music by minimalism and establishment of new principles and sounds of artistic composition. Kutavičius’ works turn to India, Sanskrit, Jerusalem, the otherworldly space of the human past and Tagore’s poetry. However, the Japanese space-time filling flow, haiku and Tagore’s philosophical poetry pulsation, openings that liberated Lithuanian music as the space of sound spirit, as the sound of cosmos, nature and human harmony, i.e. the poetics of religious majesty, have become most significant for the music becoming minimalist. That was the concept of music as the creating harmony of the worlds, especially close by spiritual humility, pantheistic depth of sensations.