Dėl latvių kalbos daiktavardžių daugiskaitos nominatyvo formos galūnės -i kilmės

LTStraipsnyje atsisakoma tradicinio požiūrio dėl latvių kalbos daiktavardžių daugiskaitos nominatyvo formos galūnės -i kildinimo iš įvardinės *-ē < baltų *-ei. Atmetama Endzelyno –Rudzytės hipotezė, kad a kamieno daiktavardžių daugiskaitos nominatyvo formos galūnės kilmė iš įvardinės -ē gali būti grindžiama nominatyvo, datyvo ir instrumentalio formomis su kamiengalio k, g vietoj tariamai laukiamų c, dz. Pastebima, kad įvardinės nominatyvo, datyvo ir instrumentalio, taip pat vienaskaitos datyvo galūnės į a kamieno daiktavardžių formas buvo įsivestos dar iki *k, *g virtimo c, dz. Hipotezė kūrėjai, deja, nepaaiškina šio morfologinio pakitimų sąlygų. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad a kamieno daiktavardžių daugiskaitos nominatyvo forma latvių prokalbėje turėjo galūnę *-ai, o ne –ē, ir kad įvardinės daugiskaitos datyvo formos galūnės įsivedimas į daiktavardžių atitinkamas formas yra vykęs jau po *k, *g virtimo c, dz prieš Vi grupės balsius, aiškiai rodo Dagdos, Izvaltos ir kitų šnektų daiktavardžių ir būdvardžių daugiskaitos paradigmos. Taigi remiantis minėtų šnektų daiktavardžių ir būdvardžių paradigmų morfologinėmis ypatybėmis, daromos trys pagrindinės išvados: 1) a kamieno daiktavardžių daugiskaitos nominatyvo formos galūnė buvo -ai; 2) daiktavardžių daugiskaitos datyvo formos su įvardinėmis galūnėmis po aN junginių pakitimo galėjo pakeisti tik senąsias daiktavardines galūnes, turinčias datyvo formas, prasidedančias Vu grupės balsiais; 3) daugiskaitos instrumenatlio formos su įvardinėmis galūnėmis pakeitė senąsias daiktavardines formas su -is gana vėlai (maždaug XVIII a.).Reikšminiai žodžiai: Latvių kalba; Daiktavardis; Daugiskaitos nominatyvas; Kilmė.

ENThe article puts forward the idea that the introduction of pronominal endings into some case forms of a (resp. ia1, ia2) –stem took place not before the change of *k, *g (followed by Vi – group vowels) to c, dz, but much later – already after the modification of aN. This change brought about the neutralization of dative singular and accusative singular forms as well as the syncretism of semantic roles in the above cases. In order to polarise the dative and the accusative of the said stems according to the principle of systemic correspondence, the model of the opposition dative vs. accusative in demonstrative pronouns was chosen, cf. dat. *(t)-amu and acc. *(t)-õ. With the modification of the old nominal dative form in *-õ to the pronominal one in *-amu, the old dative plural form in *-amus was automatically replaced by the pronominal one in *-êmus, too. At that time, the nominal nominative plural form most probably still possessed the ending –ai ¬since there did not exist any inner motives to replace it by the pronominal *-ê, whereas the adjectival nominative plural form had the ending *-ê. This can be confirmed by data from some subdialects, cf. nominal forms with stems in k, g and adjectival ones with stems in c, dz. (see their paradigms). The change of the old nominal instrumental plural ending to the new pronominal one took place rather late – in the 17th century the process was not over yet.