Pastatų iš degto ir nedegto molio statybos Lietuvoje ir Laukuvoje apžvalga

LTLietuvoje domėjimasis moliu, pastatų iš jo statyba ypač suaktyvėjo per paskutiniuosius dešimt metų. Spaudoje bandoma iš naujo pažvelgti į grynai molinę ar kombinuotą statybą. Įvardijamos patrauklios ir ne tokios patrauklios molio savybės, bandoma ieškoti lietuviškų molio statybos ištakų. Po 1922 m. žemės reformos daug stambesnių gatvinių (rėžinių) kaimų kėlėsi į vienkiemius, kur buvo palankesnės sąlygos ūkininkauti. Taigi prasidėjo statybos. XV–XVII a. LDK, geografiškai užimdama tarpinę padėtį tarp dviejų kultūrų (Rytų ir Vakarų), iš vienų ir kitų perimdavo kai kurias statybos technologijas. Galima įžvelgti du molio naudojimo būdus, kurie XV–XVII a. pabaigoje iš kitur atkeliavo į Lietuvą – karkasinė statyba (pirmiausia iš Rytprūsių) ir paprastesnė – plūkto molio namų statyba (pirmiausia iš Pietvakarių Ukrainos). Laukuvos apylinkėse daugelyje dvarų sodybų pastatai buvo mediniai, vienas kitas iš molio (Mėčių, Gatautiškės) ir degtų plytų su skaldytų akmenų mūru (Požerės, Selvestrų). Šiose apylinkėse, skirtingai negu Šiaurės Rytų Lietuvoje, vienkiemių ūkiniai pastatai dažniausiai būdavo mediniai. Po 1922 m. Žemės reformos keliantis į vienkiemius ar naujai statant ūkinius pastatus, panaudotas molio statybos būdas. Tarpukariu plūkto molio statyba buvo įgavusi platų mastą. Molinė statyba technologiškai nėra labai sudėtinga, todėl daugelis Laukuvos ūkininkų pastatus statėsi patys ar padedami kaimynų. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavus žemę ir įkūrus kolūkius, buvo vėl prisimintas greitas statybos būdas iš plūkto molio.Reikšminiai žodžiai: Lietuviai; Materialinė kultūra; Liaudies architektūra; Žemaitija (Samogitia); Lithuanians; Samogitia; Traditional architecture; Vakarų Lietuva; Molis; Pastatai; Karkasinė statyba / fachverkas; Nedegtos plytos; Plūkto molio namai; Plytinės; West Lithuania; Clay; Buildings; Timber construction / fachverk; Mud bricks; Rammed earth houses; Brickyard.

ENInterest in clay, construction of stone buildings in Lithuania particularly intensified during the last ten years. The press tries to re-look at the pure stone or a combined construction. Attractive and less attractive qualities of clay are identified; the attempts to look for Lithuanian sources for clay are made. After the land reform in 1922, lots of larger street (strips) villages moved to the homesteads, where conditions for farming were more favorable. Thus, the construction began. In XV-XVII centuries, DGL used to take over some construction techniques from one and others, when DGL used to occupy intermediate position between two cultures (East and West) geographically. Two ways of using clay may be envisaged, which came from elsewhere to Lithuania in XV and at the end of XVII centuries - frame construction (especially from East Prussia), and simpler - construction of ramming clay houses (first from south-western Ukraine). Most manor buildings in Laukuva vicinity were wooden, some of clay (Mėčių, Gatautiškės) and encaustic bricks with a broken stone masonry (Požerės, Selvestrų). In this vicinage, as distinct from the North-East Lithuania, farm buildings of homesteads were mostly wooden. The method of clay construction was used after the year 1922, when Land reform was moving to homesteads or new farm buildings were being built. In the interwar period was ramming clay construction have received a wide scale. Clay construction is not very complex technologically, therefore most of farmers in Laukuva used to build their buildings themselves or with the help of neighbors. Having nationalized the land and established collective farms after the Second World War, a quick way of construction using ramming clay was recalled again.