Portretas lietuvių moterų prozoje : neverbalinės komunikacijos ženklų raiška

LTLiteratūrinis portretas, kaip ir bet kuris kitas meninio kūrinio elementas, nėra statiškas, uždaras. Jis yra veikiamas istorinio laiko, kultūrinio konteksto kaitos, neatsiejamos nuo meninių stilių, judėjimų ir krypčių. Moterų tekstuose sukurto portreto kaitos procesą lėmė ir feministinis judėjimas, suformavęs feministinę literatūrologiją. Joje svarbiausia vieta skiriama moters patirties, moteriškojo rašymo, moteriškosios tradicijos analizei literatūroje. Reikšmingą vietą moters portreto kūrime užima neverbalinės komunikacijos ženklų raiška. Straipsnio tikslas – remiantis feministinės literatūros kritika, interpretaciniu metodu išanalizuoti moters portretą kuriamą lietuvių moterų prozoje; išsiaiškinti aprangos, kaip vienos iš neverbalinės komunikacijos priemonių, funkcijas moters portreto vaizdavime. Analizės objektas – XX a. – XXI a. pr. lietuvių moterų rašytojų kūriniai: Ievos Simonaitytės romanas Vilius Karalius (1939), Jolitos Skablauskaitės romanai Mėnesienos skalikas (1997) bei Kitas kraujas (2002). Simonaitytės bei J. Skablauskaitės moters portrete dėmesys koncentruojamas į jos išorę, aprangą. Jų kūryboje apranga – tai moteriškojo identiteto dalis. I. Simonaitytė akcentuoja drabužių autentiškumą kaip tradicijų puoselėjimo bei išliekamosios vertės ženklą. J. Skablauskaitės sukurtame moters portrete apranga ne tik atskleidžia rašytojos estetinę pajautą bet ir išreiškia moters paslaptingumą, joje slypinčias galias. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apranga; Feminizmas; Identitetas; Ieva Simonaitytė; Jolita Skablauskaitė; Literatūrinis potretas, moters tapatybė; Neverbalinė komunikacija; Portretas; Refleksija; Feminism; Identity; Ieva Simonaitytė; Jolita Skablauskaitė; Literary portrait; Non-verbal communication; Non-verbal comunication; Outfit; Portrait; Reflection; Women's identity.

ENA literary portrait as well as any other element of artistic creation is not static or closed. It is influenced by changes in the historical time, cultural context integral with interlacing of artistic styles, movements, trends. The process of change in the portrait in women's texts was influenced by the feminist movement which formed the feminist literary criticism. The major place in it is given to woman's experience, feminine writing, and female tradition in literature. Significant attention in creation of a woman's portrait is paid to expression of non-verbal communication signs. The aim of the paper is to analyse what portrait of a woman in Lithuanian women's prose is created; to find out what the functions of outfit as one of non-verbal communication means are in depiction of a woman's portrait on the grounds of feminist literary criticism, comparative, interpretational methods. The object of the analysis is the pieces by women writers of the 20th and the 21st centuries: the novel by Ieva Simonaitytė "Vilius Karalius" (1939), the novels by Jolita Skablauskaitė "Mėnesienos skalikas" (A Moonlight Hound) (1997) and "Kitas kraujas" (Other Blood) (2002). In the female portraits depicted by Simonaitytė and Skablauskaitė attention is focused on a woman's appearance and outfit. In their creation, the outfit is a part of female identity. Simonaitytė emphasises authenticity of clothes as a sign of tradition cherishing and persistent value. In the woman's portrait created by Skablauskaitė, outfit not only reveals the writer's aesthetical worldview, but also expresses a woman's mystique, the powers lying inside her. [From the publication]