Lietuvių kalbos performatyvų raiška

LTPerformatyvas turi du pagrindinius požymius: juo atliekamas nekalbinis veiksmas, realizuojantis adresanto komunikacinę intenciją; ilokuciją aiškiai nurodoma, eksplikuojama leksikos priemonėmis. Straipsnyje aiškinamasi, ar performatyvinėmis dera vadinti tik tas raiškos priemones, kurios pavadina šnekos akto ilokucinę jėgą. Lietuvių kalboje yra gausu leksikos bei gramatikos priemonių ilokucinėms jėgoms – eksplikuoti. Svarbiausias eksplicitinis ilokucinės jėgos rodiklis yra ne performatyvinis veiksmažodis, o jo kamienas (šaknis, kartais su priešdėliu). Šnekos akto ilokucinę jėgą gali rodyti įvairios daugiausiai esamojo laiko veiksmažodžių formos, daiktavardžiai ar net kitų kalbos dalių žodžiai. Gramatinė veiksmo funkcija (vienas svarbiausių performatyvo bruožų) atliekama skirtingų morfologinių veiksmažodžių formų – paprastai esamojo laiko – arba ilokucinis pasakymas išvis neturi veiksmažodžio: visas ilokucinis aktas reiškiamas daiktavardžiu, kartais su atributiniais žodžiais, arba pavieniais ištiktukais. Laikantis tradicinės performatyvo sampratos, performatyvais laikytini tik atskiri šnekos aktai su performatyviniais veiksmažodžiais arba daiktavardžiais. Jei performatyvinį rodiklį galima būtų suvokti kaip itin eksplicitišką ilokucinės jėgos perteikimo funkciją atliekantį leksikos vienetą, performatyvais reikėtų laikyti ir performatyvinių formulių grupės išraiškas. Iš dalies su tradicine performatyvo samprata kertasi ir straipsnyje performatyviniais vadinami tokie šnekos aktai, kurie perteikiami ne vienu sakiniu, ar kurių ilokucinė jėga perteikiama net dviem šnekos aktais.Reikšminiai žodžiai: Eksplicitinis performatyvas; Ilokucinės jėgos; Lietuvių kalbos performatyvų raiška; Lingvistinė pragmatika; Performatyvų raiška; Šnekos aktų teorija; Explicit performatives; Expressions of the performative; Illocutionary force; Linguistic pragmatics; Lithuanian; Performatives in the Lithuanian language; Speech act theory.

ENLithuanian has a wide range of illocutionary force-indicating devices (IFID). Some of them (mostly lexical and grammatical) can be regarded as performative IFID. The most important IFID in these expressions is the verbal stem (die root with the prefix) and not the performative verb itself. The illocutionary force can be expressed by verbal forms (mostly of present tense), by nouns or even by interjections. The grammatical function of the action (one of the most important features of performative utterances) can be carried out by various forms of verbs (not necessarily of performative verbs) or by verbal groups of words. Illocutionary utterances may sometimes have no verb. In these cases, the action is expressed by nouns, by nouns with subordinate words or by interjections only. From the traditional point of view, expressions of only three groups (A, D and C) can be regarded as performative utterances. If the force of explicitness of illocution could be considered as the main feature of performative utterances, it would be possible to regard the expressions of group D as performative, too. The expressions which convey illocutionary force by the means of two sentences (type 11) or by two speech acts (group E) do not quite match the traditional concept of performative as well. Figure A shows the relationship of Lithuanian expressions of IFID with respect to the traditional concept of the performative. Some expressions are close to the core, some are at the periphery, and some cannot be considered performative (but they have very explicit IFID). [From the publication]