Mažlietuviai Vokietijos imperijoje, 1871-1914

LTIki XVI amžiaus šiaurės rytinėje Prūsijos dalyje, Mažojoje Lietuvoje, susiformavo etnografinė mažlietuvių (lietuvininkų) grupė, keletą šimtmečių priklausiusi Prūsijos, Vokietijos politiniams-valstybiniams dariniams. Čia klostėsi specifinis mažlietuvių identitetas, kuriam būdingi ištikimybė ir lojalumas monarcho institucijai, protestantizmo ir išsiplėtojusio surinkimininkų sąjūdžio stiprinamas religingumas, lietuvių kalbos kaip tautinės grupės išlikimo garanto saugojimas. Vokietijos imperijos tautinė politika – viena valstybė, viena tauta, viena kalba – buvo viena iš XIX amžiaus europinio nacionalizmo apraiškų, kurios atvira germanizacinė tendencija skyrėsi nuo Prūsijos karalystės proteguotos asimiliacinės suprūsinimo politikos. Mažlietuvio lojalumas vokiškai valstybei nebuvo adekvatus jo susitapatinimas su vokiečiu, nes jis buvo Vokietijos valstybės pilietis, bet ne vokietis. Mažlietuviai netapo modernia tauta, juos galima laikyti tautine grupe. Mažlietuvių patriarchalinė visuomenė išsiskyrė nepilna socialine struktūra, beveik neturėjusia inteligentijos sluoksnio. 1871–1914 metais mažlietuvių kalbos išsaugojimas buvo artimai susijęs su savitu „būriškuoju“ identitetu, kuris atribojo mažlietuviį pagal vartojamą kalbą ir socialinį statusą nuo vokiečių. Nedidelėmis intelektualinėmis pajėgomis pasiekti mažlietuvių organizavimosi rezultatai, savišvietos, mokslo plėtra ir tautinės savigarbos ugdymas leidžia teigti mažlietuvių visuomenėje vykusius pokyčius ir transformacijas, kas akivaizdžiai rodė ir mažlietuvių identiteto kokybinio lygmens kaitą.Reikšminiai žodžiai: "Birutės" draugija; Draugijos; Etninė tapatybė; Germanizacija; Kultūrinis-tautinis sąjūdis; Kultūrinė tapatybė; Mažoji Lietuva; Mažosios Lietuvos gyventojai; Tapatybė; Vokietija (Germany); "Birute" Society; Associations; Cultural identity; Cultural-national movement; Ethnic identity; German Empire; Germanisation; Identity; Lithiania Minor habitants; Lithuania Minor; Little Lithuania.

ENThe ethnographic group of Prussian Lithuanians (Lietuvininkai) was formed before the 16th c. in Lithuania Minor, the north-eastern part of Prussia. For several ages it belonged to the Prussian and German political-national formations. A specific identity of Lietuvininkai was formed, characterised by loyalty to the monarch institution, religiousness strengthened by Protestantism and the developed evangelical fellowship movement, and preservation of the Lithuanian language as a guarantee of survival of the ethnic group. The national policy of the German Empire – one state, one nation, one language – was one of the manifestations of the 19th c. European nationalism. Its open tendency of Germanisation differed from the assimilation Prussianisation policy protected by the Kingdom of Prussia. The loyalty of Lietuvininkai to the German state was not adequate to their identification with the Germans, because they were citizens of the State of Germany, yet not Germans. Lietuvininkai did not become a modern nation; they could be considered as an ethnic group. The patriarchal society of Lietuvininkai distinguished by their incomplete social structure, without the layer of intelligentsia. In 1871–1914 preservation of the language of Lietuvininkai was closely related to a distinctive “serf” identity, which disassociated Lietuvininkai from Germans according to the language used and the social status. The results of organisation of Lietuvininkai, which were achieved by little intellectual effort, and self-education, science development and education of national self-esteem confirm the fact of changes and transformations that took place in Lietuvininkai society, which was obviously the indication of the change in quality of the identity of Lietuvininkai.