Antroponimija kaip arealinio tyrimo objektas

• Anthroponymy as an Areal Subject of the Analysis
• Anthroponymie als gegenstand der Sprachgeographischen Erforschung

LTTikrinių vardų etimologija gana dažnai būna silpniau argumentuota negu bendrinių žodžių. Priežastis viena – tikrinio vardo lyginimas su apeliatyvu arba su kitu tikriniu vardu grindžiamas tik jų formų panašumu. Tai verčia pagalvoti apie papildomų informacijos šaltinių paieškas. Manome, kad onomastikos tyrimo pagrindą turėtų sudaryti geografinė, lingvistinė, chronologinė bei kultūrinė istorinė tikrinio vardo charakteristika. Pakankamai plačiai žinomi H. Krahe, W. P. Schmido ir kai kurių kitų kalbininkų „senosios Europos“ hidronimijos tyrimai – tai darbai, atlikti pagal panašią schemą. Kalbininkai ir istorikai gana palankiai vertina šiuos darbus. Lieka tik vienas klausimas, ar šis tyrimo modelis gali būti sėkmingai taikomas antroponimikoje. Šioje tikrinių vardų grupėje susipina, o kartais ir susilieja įvairių epochų ir įvairių kultūrinių sluoksnių dariniai. Bet koks tyrimas yra racionaliausio atsakymo į tą arba kitą klausimą ieškojimas. Norint surasti tokį atsakymą, turi būti įvertinta visa faktinė medžiaga. Faktai negali būti ignoruojami, gali būti tik nevienodai interpretuojami. Lyginant vienodus arba panašius įvairių kalbų antroponimijos elementus taip pat galima galvoti apie įvairias šio reiškinio priežastis: a) atitiktinį panašumą, b) bendrą kilmę, c) bendrus asmenvardžių darybos tipologijos faktorius, d) bendrus substrato ar superstrato elementus ir kt. Manome, kad tokiais atvejais svarbu turėti galvoje statistinį tikimybės laipsnį: didelis panašių elementų skaičius įvairių kalbų antroponimijoje leidžia daryti išvadą, kad šis reiškinys nėra atsitiktinis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antropoleksema; Anthropolexeme.

ENQuite frequently the etymology of proper names is grounded [24]more weakly than that of common words. There is only one reason for that: the comparison of a proper name with the appellative or with another proper name is based on the similarity of their forms. It prompts the search for additional sources of information. According to the author, the basis of the analysis of onomastics should be composed of geographical, linguistic, chronological and cultural historical characteristics of the proper name. H. Krahe’s, W. P. Schmid’s hydronym-related analyses as well as those of other linguists of the “old Europe” are quite widely known. These are the works performed according to a similar scheme. Linguists and historians assess those works quite positively. There is only one question left: whether this model of analysis may be successfully applied in anthroponymics. Any analysis is the search for the most rational answer to one or another question. To find the answer, all of the factual material has to be evaluated. Facts may not be ignored; they may only be interpreted differently. Comparing identical or similar anthroponymy elements of various languages, one may also think of various reasons for such a phenomenon: a) a corresponding similarity, b) a common origin, c) common factors of formation typology of personal names, d) common elements of sub-stratum or super-stratum, etc. I believe that in such cases it is important to consider the statistical degree of probability: a large number of similar elements in anthroponymy of various languages allow for the making of a conclusion that this phenomenon is not accidental.

• Germanizavimo įtaka Mažosios Lietuvos asmenvardžiams XVIII–XIX a / Aušra Žemienė. Žmogus ir žodis. 2016, 1, p. 106-131.
• Lietuvos miestų vardai / Aleksandras Vanagas ; parengė spaudai Vitalija Maciejauskienė. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 291 p.
• Viena specifinė antroponimų grupė / Juozas Jurkėnas. Baltų onomastikos tyrimai 2 / sudarė Grasilda Blažienė, Alma Ragauskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. P. 144-157.