LTStraipsnyje aptariama Lietuvos vaikų teatro situacija ir problematika, analizuojami ir lyginami etapiniai novatoriški spektakliai vaikams, pasukę vaikų teatrą eksperimentine teatro-žaidimo, teatro-improvizacijos kryptimi. Remiantis žymiausiais XX a. aštuntojo dešimtmečio spektakliais vaikams („Pepė Ilgakojinė“, „Bebenčiukas“, „Vaikų dienos“), išskiriami pagrindiniai spektaklio kaip žaidimo bruožai, savybės bei raiškos ypatumai: studijinis-etiudinis darbo metodas, aktorių improvizacija ir žaidybinė vaidybos maniera, primenanti vaikų žaidimus, intensyvi kūno plastikos raiška, „gyvai“ kuriamas muzikinis fonas, funkcionali scenografija ir kostiumai, žadinantys vaikų vaizduotę ir fantaziją, „ketvirtosios“ sienos nebuvimas, atviras dialogas / komunikacija su žiūrovais. Geriausi spektakliai vaikams ne kopijuoja suaugusiųjų teatro modelius, bet kuria savitą pasaulį, artimą ir suprantamą vaikų auditorijai. Ši tradicija žaisti pasaką, improvizuoti scenoje išliko gyvybinga iki šiol, ją tęsia naujos netradicinės trupės, susikūrusios jau nepriklausomoje Lietuvoje: „Keistuoliai“, „Atviras ratas“, „Teatriukas“, „Menas“, „Elfų“ teatras ir kt. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Improvizacija; Vaikų teatras; Vaikų teatras, žaidimas, improvizacija; Žaidimas; Children theatre; Game; Improvisation; Theatre for children, game, improvisation.