LTXIX a. pietryčių baltų regione egzistavo du skirtingo socialinio statuso rusų kalbos variantai. Pirmasis galėtų būti pavadintas miestiškuoju, antrasis – kaimiškuoju dialektu. Miestiškąja rusų kalba kalbėjo išsilavinę būsimųjų Baltijos šalių sostinių – Vilniaus, Rygos ir Talino – gyventojai. Kiekvienas iš šių kultūrinių centrų išsiskyrė sava sociolingvistine situacija, priklausančia jų nuo politinės ir etninės istorijos ypatumų. Apibendrinant tyrimo rezultatus pasakytina, kad kalbamuoju laikotarpiu rusų kalba paplito trijuose Pabaltijo regiono miestuose visų pirma kaip carinės administracijos kalba. Oficialioji valdžia dėjo pastangas rusifikuoti šių miestų švietimo sritį ir kultūrinį gyvenimą; šis procesas kiekvienu atveju skyrėsi priklausomai nuo politinės kiekvieno etninio regiono situacijos. Nepaisant rusifikacijos politikos dvikalbystė baltiškajame regione nebuvo stipriai paplitusi iki pat XIX a. pabaigos. Rusų kalba vietinėse publikacijose pastebimai nesiskyrė nuo standartinės to laikotarpio rusų kalbos; tik kai kuriuose Rygos laikraščiuose, kuriuos redagavo vietiniai vokiečių kilmės redaktoriai matyti vokiečių kalbos įtaka. Rusų kalba buvo didžiausias vietinių kalbų ir tarmių skolinių šaltinis. Pastebėtina, kad baltiškojo regiono gyventojai nebuvo surusinti ir vietiniai rusų kalbos dialektai vietiniame substrate nesusiformavo, kitaip tariant, rusų kalba neplito toliau didžiųjų miestų į kaimiškąsias Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijas. Todėl kaimiškojo rusų kalbos dialekto kilmės šaknų reiktų ieškoti kitur, nei carinės valdžios vykdytoje rusifikacijoje.Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; Baltijos šalys (Baltic states); Carizmo politika; Estija (Estonia); Latvija (Latvia); Miestų kalba; Rusifikacija; Rusų kalba; 19 century; Baltic states; Latvia; Lithuania; Russian; Russian language; Russification; Tzaristic politics; Urban language.
ENIn the 19th c., two variants of the Russian language that had different social status existed in the south-east Baltic region. The first may be called an urban dialect and the second may be called a rural dialect. The urban Russian language was used by educated residents of the future capitals of the Baltic states: Vilnius, Riga, and Tallinn. Each cultural centre was distinct by its own sociolinguistic situation that depended on their political and ethnic characteristics of history. The summary of the results shows that at that time the Russian language spread in three towns of the Baltic region, firstly as a language of czarist administration. The official government attempted to russificate the sphere of education and cultural life of the towns; in each situation the process was different according to political situation of each ethnic region. Despite the politics of russification, the bilingualism did not spread in the Baltic region until the end of the 19th c. At that time the Russian language in publications was not very different from the standard Russian language; only in some newspapers of Riga that were edited by German origin editors the influence of German was noticed. The Russian language was the main source for borrowings that were used in local languages and dialects. It is noted that the residents of the Baltic region were not russificated and the local dialects of the Russian language did not form in the local substratum, in other words, the Russian language did not spread further than the territory of the biggest towns in Lithuania, Latvia and Estonia. Therefore, the roots of the rural dialect of the Russian language may be searched somewhere else but not in the russification performed by the czarist government.