LTStraipsnyje tiriama neveikiamoji rūšis ir susiję reiškiniai lietuvių kalboje, t. y. veiksmo, būsenos ir akivaizdumo pasyvo formos (neveikiamosios rūšies dalyviai) ir kvazi-pasyvas (sangrąžinės formos). Siekiama atskleisti bendrus šių minėtųjų formų ypatumus ir skirtumus darybos, laikų paradigmų ir funkcijų atžvilgiu. Lietuvių kalbos duomenų palyginimas su rusų kalba išryškina specifines lietuviškojo pasyvo ir kvazi-pasyvo charakteristikas. Neveikiamoji veiksmažodžių forma žymi sintaksinius pasikeitimus – patiento iškėlimą ir agento išnykimą; atlieka pragmatinę funkciją išryškindama veiksmažodžiu nurodomą veiksmą; atlieka semantinę funkciją išreikšdama reikšmę, kurios neturi aktyvo formos, t. y. statiškumą (kaip anksčiau įvykusio veiksmo pastoviąją išraišką) ir akivaizdumą (būsenos ir aiškinamųjų pasyvų atveju). Sintaksiniai pasikeitimai nėra vienintelis pasyvo tikslas tekste – jie taip pat turi ir pragmatinę pasakymo argumentacijos ir pagrindimo funkciją. Pasyvinės formos yra skirstomos į veiksmo, būsenos ir akivaizdumo pasyvą pagal atliekamą funkciją. Straipsnis paremtas autorės ankstesniais pasyvo, sangrąžinių veiksmažodžių tyrimais.Reikšminiai žodžiai: Evidencialumas; Gretinamoji gramatika; Laikas; Neveikiamoji rūšis; Pagalbinis veiksmažodis; Pasyvas (neveikiamoji rūšis); Rezultatyvas; Rusų kalba; Sakinys; Sangražiniai veiksmažodžiai; Tipologija; Veikslas (aspektas); Veiksmažodis; Veiksmažodžio formų funkcijos; Aspect; Auxiliary verb; Contrastive grammar; Evidentiality; Functions of verb; Lithuanian; Passive; Passive voice; Reflexive verb; Resultative; Russian; Sentence; Tense; Typology; Verb.
ENThis paper is concerned with passives and related phenomena in Lithuanian, namely, actional, statal, and evidential passives (all of these marked with the help of passive participles), and quasi-passives (with reflexive marking). The purpose is to show the features they share and the distinctions between them in the formation, tense paradigms, and functions. Comparisons with Russian are drawn to bring into relief the specific nature of Lithuanian passives and quasi-passives. The passive form of the verb serves the functions of marking (a) syntactic changes, viz. patient promotion and/or agent demotion/deletion, (b) the pragmatic function of highlighting the action denoted by the verb, and (c) semantic functions, i.e. expression of a meaning absent in the active forms, viz. stativization (the meaning of the state resulting from a prior action) and evidentiality – in the case of statal and evidential passives. The syntactic changes named are not the ultimate goal of passive marking. They in their turn have the pragmatic functions of foregrounding and/or backgrounding of the arguments. Passive forms are assigned to the class of actional, statal or evidential passives by force of their function. This paper is based on my previous research on passives, reflexive verbs and resultatives (Geniušienė 1973, 1974, 1987; Geniušienė & Nedjalkov 1988). [From the publication]