Nunykti ar atgimti?
LTStraipsnyje autorius siekia pasidalinti mintimis, ką reikėtų daryti, kad dvasinis nuotolis tarp Vilniaus ir Briuselio bent jau nedidėtų, o geriau – mažėtų, kad Lietuva nevirstų, jeigu dar nevirto, Europos dvasios provincija. Kalbant apie dvasią, visų pirma turima galvoje tam tikra visuomenės, tautos intelekto būklė, kurią lemia švietimo, mokslo, apskritai kultūros padėtis ir ypač valstybės galias turinčiųjų požiūris į švietimą, mokslą, kultūrą. Iš esmės yra dvi sąlygos, būtinos skleistis individo ar tautos kultūrai kaip individo ar tautos dvasiai. Pirma, kultūros atvirumas. Tik atvira kultūra, prieinama kitam ir kitiems, kitoms kultūroms, gali turtinti kitas kultūras ir pati turtėti. Antroji sąlyga lemia individo ir tautos kultūros sklaidą: politinių institucijų, arba, trumpiau tariant, valdžios ir kultūros, t. y. valdžios ir menų, mokslo, švietimo, santykį. Visa Europos istorija rodo, jog šio santykio kokybė, jo turinys lemia kultūros padėtį visoje Europos Sąjungoje ir jos šalyse narėse. Europoje, skirtingai nei Amerikoje, kultūros politika visada buvo, yra ir, kaip patvirtina Europos Sąjungos patirtis, išliks neatskiriama valstybės politikos dalis, nacionalinio orumo pamatas. Lietuva dvasiškai progresuojančiai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių, tarp jų – ir nuo naujųjų jos narių pagal investicijas, skiriamas kultūrai. Kitaip nebus tol, kol šalį valdys politikai, intelektualiai nepasirengę šiam darbui, kol visi kūrybos žmonės taikysis su apverstu politikos ir kultūros santykiu.Reikšminiai žodžiai: Kultūra; Kultūros politika; Lietuva, etninė tapatybė, nacionalizmas; Menininkai; Mokslininkai; Politika; Posovietinė Lietuva; Tautiškumas; Tautos intelektas; Artists; Cultural Policy; Culture; Lithuania, ethnic identity,nationalism; Nationality; Politics; Post-Soviet Lithuania; Scientists; The nation's intelligence.
ENThe author of the paper shares the ideas what should be done in order to reduce the spiritual distance between Vilnius and Brussels and for Lithuania not to become the European spiritual province. Spirit primarily implies a certain state of intellect of society, the nation, which is determined by the situation of education, science and culture in general and particularly the attitude of those with state power towards education, science and culture. There are basically two prerequisites for the development of individual’s or nation’s culture as individual’s or nation’s spirit. First, it is cultural openness. Only open culture available to others and other cultures may enrich other cultures, thus being also enriched. The second prerequisite determines the dissemination of individual’s and nation’s culture: the relationship of political institutions (government) and culture, i.e. government and arts, science and education. The entire European history shows that the quality of this relationship and its content determine the situation of culture across the European Union and throughout its member states. In Europe, unlike in America, cultural policy has always been and, with regard to the European Union experience, will remain an inseparable part of state politics, a foundation of national dignity. Lithuania has been lagging behind in a spiritual progression from other EU countries, including the new ones, according to investments in culture. The situation will not change as long as the country is managed by politicians who are intellectually unprepared for this work, and as long as all artists reconcile with the upturned relationship of politics and culture.
