Literatūros antropologijos galimybės, arba soliaristika kaip literatūros antropologijos šaka

LTStraipsnyje remiamasi Michailo Epšteino pateikta literatūrologijos apibrėžtimi, kurioje akcentuojama būtinybė literatūros teoriją kurti pagal vaizduotės dėsnius, nes tam, kad išmonė atsispindėtų teorijoje, teorija pati turi persismelkti išmone. Prie taip suvokiamos literatūros teorijos bene labiausiai priartėja Gastono Bachelardo tipo poetikos tyrinėjimai, aktualizuojantys vaizdų, vaizduotės, materialaus pasaulio (pirminių jo elementų) ir teoretizuojančios minties sintezę. Tradiciškai yra nusistovėjusi nuomonė, kad literatūrinės vaizduotės, iš dalies ir literatūrinio vaizdo, tyrimais užsiima literatūros antropologijos disciplina, tačiau visiškai nėra savaime suprantama, kad ji pati sąmoningai integruotų vaizduotę kaip metodologinę sudedamąją savo pačios kaip disciplinos dalį. Kai Epšteinas kalba apie vaizduotės, fantazijos įsiveržimą į literatūrologiją, į literatūros teoriją, jis kalba apskritai apie visą literatūrologiją, neišskirdamas literatūros antropologijos, literatūros sociologijos, literatūros teologijos ar panašios vienos kokios nors atskiros disciplinos. Jis kalba apie literatūrologiją kaip apie norimą, galimą, tikėtiną platų mokslą, kuris pats vaizduotę būtų visavertiškai, lygiateisiškai inkorporavęs paraleliai įvairiems moksliniams-teoriniams metodams. Plėtojant Epšteino mąstymą sąlygiškai galima išskirti „literatūros autoanalizės“ mokslą. Kaip pagrindinę jo prielaidą reikėtų įvardyti konceptualiai išreikštą literatūros kūrinio metatekstualumą (autorefleksyvumą).Reikšminiai žodžiai: Fantazija; H. Hesse; J.L. Borges; Literatūrinė vaizduotė; Literatūros antropologija; Literatūros autoanalizė; Literatūros estetika; M. Epstein; Metatekstualumas; St. Lem; Vaizduotė; Aesthetics of literature; Anthropology of literature; Imagination; J. L. Borges, H. Hesse; Literary imagination; M. Epstein; Metatextualism; Metatextuality; Self-analysis of literature; St. Lem.

ENBased mainly on the research works by Michael Epstein and Slavoj Zizek, the article deals with the problem of how it is possible, if possible at all, to integrate literary imagination and fantasy into literary theory and science in general. Is imagination feasible not only as a component of certain branches of literary anthropology (e.g. Gaston Bachelard's imagination theories), but also as a part of all literary anthropology and even a part of all literary science? The answer to the question tends to be more positive than negative. The question is answered by: (a) actualizing literary metatextualism, autorefiexion, manifestations of poetology (b) demonstrating certain parallelism between scientific thinking, cognition and artistic thinking, cognition (e. g. parallels between Russian symbolism and psychoanalysis; parallels between contemplations on intertextualism which arise in works by Jorge Luis Borges and Hermann Hesse and theoretical works by Roland Barthes and Julia Kristeva; (c) invoking science of solaristics from the wellknown science fiction novel Solaris by Stanislaw Lem (1961), depicted as the artistic model of humanities in general, by which these sciences are "researched" as well. [text from author]