Salantų bažnyčios varpai, varpinės ir varpininkai

LTDokumentai rodo, kad Salantų bažnyčia turėjo senus, vertingus ir gerai sukomplektuotus varpus, kurie pagaminti XVII a. Vienas iš jų lietas garsaus Vilniaus meistro Jono Breutelto. Du pagaminti Karaliaučiuje, vieno meistras buvo Mikalojus Šmidtas. Varpus nupirko LDK stalininkas Stanislovas Vaina, Salantų klebonas Motiejus Laurinavičius, Vaitiekus Rimkevičius ir Angelų Sargų brolija. 1831 m. du senuosius instrumentus paėmė sukilėliai. 1889-1905 m. įsigytas trečias varpas, kuris 1905 m. bažnyčios inventoriaus apraše apibūdinamas kaip suskilęs. 1911 m. nupirkti du nauji instrumentai. Vienas pakrikštytas Šv. Kazimiero, o kitas Šv. Aloyzo vardu. Tikėtina, kad suskilusysis galėjo būti panaudotas kaip žaliava naujų instrumentų gamybai. Vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą rekvizavo du varpus. Dabar Salantų bažnyčios bokšte kabo du varpai. Vienas nulietas Valdajuje, o kitas 1928 m. Bochume, Vokietijoje. Didieji varpai yra sukabinti kairiajame bažnyčios bokšte. Anksčiau jie turėjo atskirai pastatytas varpines. Seniausia dokumentuose minima varpinė buvo su trimis stogeliais. 1713 m. buvo pastatyta nauja, kuri buvo dviaukštė, o pirmas aukštas buvo kaip centrinis įėjimas į bažnyčią. 1801 m. ji iš pagrindų perstatyta. Vėliau ne kartą remontuota. Į bokštą varpai sukelti 1911 m. Straipsnyje apžvelgiama Salantų bažnyčios varpų ir varpelių istorija, nagrinėjama dabartinė jų padėtis ir priežastys, lėmusios šių instrumentų įsigijimą. Analizuojama išlikusių varpų vertė Lietuvos kampanologijoje, pristatoma liejikų Usačiovų dinastija, aptariami Bochumo susivienijime pagaminti instrumentai.Reikšminiai žodžiai: Bochumas; Jonas Breuteltas; Salantai; Salantų bažnyčia; Usačiovai; Valdajus; Varpai; Bells; Bochum; Bochums; Brothers Usachiov; Jonas Breuteltas; Salantai; Salantai church; Usachiovs; Valdaj; Valday.

ENDocuments show that Salantai church had old, valuable and well-arranged bells made in the 17th c. One of them was cast by a famous Vilnius master Jonas Breuteltas. Two were made in Königsberg; Mikalojus Šmidtas made one of them. The bells were bought by the pantler of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) Stanislovas Vaina, Salantai parson Motiejus Laurinavičius, Vaitiekus Rimkevičius and the Confraternity of the Guardian Angels. In 1831, the two old instruments were taken by rebels. In 1889–1905, the third bell was bought, which was described in the church inventory of 1905 as being cracked. In 1911, two new instruments were bought. One was named after St Casimir, and the other after St Aloysius. The cracked one could have been possibly used as the raw material for the production of new instruments. The Germans embargoed two bells during World War I. Currently Salantai church has two bells. One of them was cast in Valday, the other in Bochum (Germany) in 1928. The big bells are installed in the left tower of the church. Previously they had individual belfries. The oldest belfry mentioned in documents had three roofs. A new two-storey belfry was built in 1713; the first storey served as the central entrance to the church. In 1801, it was capitally reconstructed and repaired for many times afterwards. The bells were installed in the tower in 1911. The paper overviews the history of Salantai church bells, examines their current situation and the motives of the acquisition of these instruments. It analyses the value of remaining bells in Lithuanian campanology, presents the dynasty of casters Usachev, and discusses the instruments produced in the Bochum association.