LTStraipsnyje siekiama atskleisti išsamų daugiakalbystės, egzistavusios pietrytiniuose didesnio baltų kalbinio arealo pakraščiuose, vaizdą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XIX a. pabaigoje iki tarpukario laikotarpio; aptarti to meto istorines ir socialines aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys, kad sąvokomis „lietuvių“, „lenkų“ ar „rytų slavų“, kuriomis paprastai išreiškiama etninė (politinė) arba kalbinė priklausomybė, straipsnyje žymima išimtinai kalbinės charakteristikos. Siekiama atskleisti lietuvių (baltų), baltarusių ir rusų (rytų slavų) ir lenkų (vakarų slavų) kalbų ryšius kalbamajame plote, kuris apima Aukštaitijos regioną (į rytus nuo Kauno ir Panevėžio) Lietuvoje, Latgalijos sritį pietryčių Latvijoje, vakarinę Vitebsko regiono dalį Baltarusijoje ir dabartinę Lietuvos-Baltarusijos pasienio teritoriją, kurioje vyrauja šiaurinės baltarusių tarmės. Aptariama regiono kalbinė situacija Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu. Teigiama, kad tuo metu pietų ir rytų Lietuvoje paplitę lenkų kalbos variantai nėra laikytini natūraliu lenkakalbės teritorijos pratęsimu (juos ir Lenkijos teritoriją skiria daugiau kaip 100 km), bet specifiniu išoriniu dialektu, kuriame labiausiai pastebima ne lietuvių (rytų baltų), bet tam tikrų rytų slavų (baltarusių) kalbinių ypatybių įtaka. Taip pat dėmesys straipsnyje skiriamas etninių ir sociolingvistinių aplinkybių aptarimui po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki tarpukario laikotarpio ir šiuo periodu lemiamu kalbiniu veiksniu tapusios intensyvios regiono rusifikacijos aptarimui.Reikšminiai žodžiai: Daugiakalbystė; Kalbų kontaktai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Rytų slavai; Sociolingvistinė situacija; Tarmės; Vietinė kalba; Dialects; East Slavs; Here-ish language; Language contacts; Multilingualism; Sociolinguistic situation.
ENThe aim of the article is to make a comprehensive image of multilingual environment that existed in margins of the south-east Baltic aerial after the separation of the Polish-Lithuanian Commonwealth in the end of the 19th c. until the interwar; to discuss the historic and social conditions of that time. Note that in the article the concepts “Lithuanian”, “Polish” or “East Slavic”, that usually indicate ethnic (political) or linguistic assignment, are used for linguistic characteristics only. The aim is to reveal the relationship between the Lithuanian (Baltic), Belorussian and Russian (East Slavic) and Polish (West Slavic) languages in the area that consists of Upper Lithuania (to the East from Kaunas and Panevėžys), Lattigallia region in South-east Latvia, the Western part of Vitebsk region in Bellorussia and the current territory of the border between Lithuania and Belorussia where the dialect of Northern Belorussians prevails. The linguistic situation in the region is discussed during the period of the Polish-Lithuanian Commonwealth. It is stated that the prevalent variant of the Polish language in south and east Lithuania cannot be considered as a natural continuation of the territory were the Polish language dominated (more than 100 km distance is between this territory and Poland), it is considered as a specific external dialect that has less characteristics of the Lithuanian language (Wast Baltic) and more of the East Slavic (Bellorussian) language. Also, the article discusses ethnic and social circumstances and the russification process which was a critical factor after the separation of the Polish-Lithuanian Commonwealth in 1795.