Apšvietos epocha ir tapybos restauravimo sampratos kaita. Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimas XIX a. pradžioje

LTIki XVIII a. vid. Lietuvos teritorijoje vyravusi tapybos kūrinių restauravimo metodika, įvardijama kaip tapybos kūrinių „atnaujinimas“, dažnai pasireiškęs autorinio dažų sluoksnio pažeidimais valymo metu, taip pat visu arba daliniu paveikslo vaizdinės pusės užtapymu pakeičiant autorinę idėją arba kompoziciją ir sukuriant paveikslo „atnaujinimo“ įspūdį, XVIII a. pab. pasikeitė. Tuo laikotarpiu akivaizdžiai pastebimas naujas kokybinis restauravimas, kuriam būdingas požiūris, kad seni paveikslai yra vertingi savo autentiškumu, istorija, siužetu, autoryste ir garbinimu, todėl juos reikia išsaugoti, o restauravimo metu būtina atidengti tai, kas paslėpta ankstesnių „atnaujinimų“ ar laiko pažeidimų. Tokia restauravimo koncepcija buvo suformuluota Apšvietos epochos idėjų, jai buvo palanki ir romantizmo pasaulėjauta, skatinusi senovės paminklų kaupimą ir saugojimą. Yra pastebimos akivaizdžios restauravimo sampratos pokyčių sąsajos su Vilniaus universitete įsteigtomis Architektūros ir Dailės katedromis, kurių dėstytojai ir studentai įvairiose Vilniaus miesto bažnyčiose ir vienuolynuose restauravo nykstančius meno kūrinius. Nagrinėjamojo laikotarpio restauravimo darbai atitinka tuo metu vyravusias etines ir estetines restauravimo sampratas, o panaudoti metodai užtikrino vertingų paveikslų išlikimą. Straipsnyje aptariami XIX a. pr. restauruoti Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslai, pateikiami duomenys apie jų tvarkymo darbus, publikuotuose šaltiniuose bei mokslinėje literatūroje rasta informacija apie dailininkus restauratorius ir jų naudotus restauravimo principus.Reikšminiai žodžiai: Apšvietos epocha; Dailininkai; Dailės kūriniai; Danielius Kndratavičius; Danielius Kondratavičius; Jonas Rustemas; Juozapas Saundersas; Kanutas Ruseckas; Liudvikas Jelenskis; Pranciškus Smuglevičius; Restauravimas; Tapybos restauravimas; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Art pieces; Artists; Danielius Kondratavičius; Jonas Rustemas; Juozapas Saundersas; Kanutas Ruseckas; Liudvikas Jelenskis; Pranciškus Smuglevičius; Restoration; Restoration of paintings; The Age of Enlightenment; The Enlightenment.

ENUntil the middle of the 18th c., a restoration methodology of art works prevailing in the territory of Lithuania was called the “renewal” of paintings. Usually, a layer of paint was damaged during cleaning and the visual part was repainted partially or fully in the way which changed the idea or composition intended by the author and created an image of a “renewed” painting. It changed at the end of the 18th c. At this period, a new qualitative restoration is evident. It means that old paintings became valuable because of their authenticity, history, plot, authorship and worship, therefore they had to be protected. During restoration processes, everything that was covered after previous “renewals” and time damage was disclosed. This kind of restoration concept was formed by the ideas of the Enlightenment. It has features of the romanticist attitude which promoted the storage and protection of ancient monuments. The links of changing restoration concept with Architecture and Arts Cathedrals established in Vilnius University become evident. Teachers and Students of the mentioned cathedrals restored obsolescent artworks of Vilnius churches and monasteries. Restoration works of the analysed period corresponded to prevailing elite and aesthetic concepts of restoration and the used methods ensured the survival of valuable pictures. The article is about pictures of Vilnius churches and monasteries which were restored at the beg. of the 19th c. Also, it contains data about their management, information about painters-restorers and their principles of restoration found in published sources and scientific material.