Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika, 1945-2000

LTKnygoje aptariama lietuvių literatūros kritikos situacija 1945-2000 m. Sovietmečiu literatūros kritika laikyta Komunistų partijos politikos vykdytoja. Literatūros kritika, kaip literatūrinė institucija, pradėjo formuotis Po TSKP XX suvažiavimo (1956). Tolesnė jos raida buvo pažymėta ideologinės diferenciacijos, stiprėjančios priešpriešos socialistinio realizmo dogmatizmui, alternatyvių kritikos metodų paieškų. Prasidėjus atlydžiui 6-ojo dešimtmečio vidury, opozicijon stojusi rašytojų ir kritikų dalis kovojo už (neo)romantinės estetikos nuostatų sugrąžinimą, suprasdami tai kaip paties meno reanimaciją. 7-8-ajame dešimtmetyje, šalia (soc)realistinės, klasikinės neoromantinės, literatūroje išsiskyrė modernistinė kryptis su avangardo polinkiais. Analogiškai kristalizuojasi hermeneutinė tradicija (Kubilius), „skaitytojo prasmę“ pabrėžianti Zalatoriaus, Daujotytės pozicija ir „teksto savaiminę prasmę“ teigianti struktūralistinė Nastopkos kritika. Su nepriklausomybės pradžia juntamas metodologinio literatūros kritikos atsinaujinimo poreikis; randasi didesnis interesas metodologinei savimonei ir savistabai. Šiuos procesus pastūmėja išeivijos mokslininkų (Greimo, Kavolio, Šilbajorio, Kelertienės, Maziliauskienės, Skrupskelytės, Ciplijauskaitės, Nykos-Niliūno) darbai. Pozicijų neužleidžia semiotika ir formaliai tekstinei kritikai skirtina fenomenologinė kritika. Minėtinas ir suaktyvėjęs eseistinės kritikos tipas. Palaikomi įvairėjantys literatūros tyrinėjimo kontekstai: jais tampa Biblija, baltiškasis etnosas; literatūrologų dėmesio sulaukia bendras lietuvių-lenkų kultūrų paveldas.Reikšminiai žodžiai: Kęstutis Nastopka; Kritika; Literatūrologai; Rimvydas Šilbajoris; Socialistinis realizmas; Sovietinė literatūra; Viktorija Daujotytė; Vytautas Kubilius; Albertas Zalatorius; Critics; Critique of literature; Socialist realism; Soviet literature.

ENThe book discusses the situation of Lithuanian literature critics in 1945–2000. During the Soviet union period, the critics of literature was considered to be the application of the Communist party politics. The critics of literature as a literature institution had started its formation after the 20th congress of the CPSU (1956). Its further development was marked by the ideological differentiation, the intensification of opposition of dogmatism of social realism and the search for alternative methods of critics. In the middle of the 6th decade, the part of writers and critics who made the opposition fought for the restoration of (neo)romantic aesthetics that was considered to be the reanimation of art. In the 7th and 8th decades, the modernism and avant-garde trends were distinguished along with the (social)realistic and classical neoromantic literature. The hermeneutic tradition (Kubilius), the poetry of Zalatorius and Daujotytė who emphasized the “significance of the reader”, and the naturalistic critics of Nastopka that stated the “self-significance of the text” appeared analogically. The necessity of methodological renewal of literature critics was felt at the beginning of independence; the interest in methodological consciousness and introspection appeared. The processes were intensified by the works of scientist-emigrants (Greimas, Kavolis, Šilbajoris, Kelertienė, Maziliauskienė, Nyka-Niliūnas). Semiotics and phenomenological critics, attributed to the formal textual critics, maintained its position. The type of aesthetic critics shall be mentioned too. The various context for literature research were maintained: the Bible and the Baltic ethnos; the common heritage of Lithuanian and Polish cultures that attracted the attention of literature scientists.