Dekonstrukcijos samprata ir ją apibrėžiančios kategorijos

LTŠio straipsnio tikslas – remiantis Jacques’o Derrida straipsniais pristatyti dekonstrukcijos metodą ir svarbiausias su juo susijusias sąvokas. Dekonstrukcija yra viena įtakingiausių Vakarų pasaulyje mąstymo ir literatūros vertinimo mokyklų. Derrida svarstymų pamatas – fenomenologinio ir struktūralistinio diskursų sankirta. Dekonstrukcija kvestionuoja Vakarų metafiziką, logocentrizmą su jo dvinarių opozicijų kompleksu ir žodžio kaip garsų derinio sureikšminimą. Pirmasis dekonstrukcijos žingsnis – apversti dvipolę struktūrą suabejojant jos universalumu ir sustabarėjusiais stereotipais. Dekonstrukcija ignoruoja subjektą, todėl su jos teorinėmis išvadomis siejamas analogiškas autoriaus figūros nužeminimas. Derrida įtvirtinta skirsmo sąvoka tarpininkauja tarp aktyvaus ir pasyvaus pradų, esaties ir nesaties. Skirsmas neapibrėžiamas, nesustingdomas istorijoje, bet pats generuoja ženklus, esaties nuorodas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis Derrida išplėtota dekonstukcijos strategija siekia išjudinti sustabarėjusią logocentrinę sąmonę. Kartu primena, kad niekas neturi galios primesti neteisėtai monopolizuoto tiesos koncepto. Literatūros kūriniuose Derrida atranda metaforas ir poetines figūras, kurios išreiškia dekonstukcijos įvykį. Dekostrukcijos teorija, glaudžiai susijusi su modernizmu ir postmodernizmu, kvestionuoja visas įtvirtintas vertybes ir apibrėžtis; ji taip pat suteikia naujų kūrybinių impulsų literatūros kūrinių interpretacijai.Reikšminiai žodžiai: Dekonstrukcija; Dekonstukcija; Fenomenologija; Hierarchinės opozicijos; J. Derrida; Logocentrizmas; Ontologija; Ontologija, hierarchinės opozicijos ir kt; Raštas; Semiologija; Subjekto ir autoriaus sampratos kvestionavimas; Deconstruction; Deconstuction; Ecriture; Hierarchical oppositions; Hierarchical oppositions, ect; J. Derrida; Logocentrism; Onthology; Ontology; Phenomenology; Questioning of the concepts of subject and author; Semiology.

ENIn this article terms of deconstruction and the categories that are related with it have been investigated analyzing Jacques Derrida's comments of his own theoretical work. It seems to be important to emphasize the antithesis of deconstruction to all so-called classical traditions, which are explained as metaphysical, even to those, which have been continued to develop in the contemporary literary theory and philosophy, such as phenomenology and semiology. Deconstruction denies any possibility of authoritative sense that could be found in the inner level of the consciousness, the concept of center and the cult of phonetic word (logocentrism which characterizes europocentrism). It declares that it is necessary to break traditional binary oppositions because they presuppose hierarchy and deformation of all concepts. There is not constant sense in our thinking; there are only differences (Derrida uses synonymous definitions of différance and gramma, related with his wish to make writing (scripture, écriture) important area where new meanings emerge). The concept of différance is valid in the specific conditions of space and time and defines the end of clear narration, the symbolic 'death' of author and subject. Deconstruction is a kind of play: the result of it is that texts with their meanings are broken into controversial traces (results without reasons). Theory of deconstruction is closely related with modernism, postmodernism, and challenges all matter-of-course values and definitions; it can bring new creative impulses to the interpreters of literary texts. [text from author]

• Filosofija / Philosophy
• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies