Kalbėjimo aktų teorija ir poetika

LTKalbėjimo aktų teoriniai teiginiai praplėtė lingvistinių, ypač stilistinių, tyrimų erdvę. Kalbėjimo aktų teorija siekia paaiškinti, kas vyksta kai žmonės kalbasi. Šiame straipsnyje kalbėjimo aktais laikomi teksto struktūros makroelementai, kurie rodo kalbėtojo santykius su adresatu. Daromos išvados: 1. Meninio diskurso kalbėjimo aktų specifiką lemia kontekstų savitumas, susijęs su dviguba projekcija: paties teksto kalbėjimas ir vyksmas yra fikciniame įvaizdžių kontekste, o informacijos gavėjai (skaitytojai, adresatai) yra realaus pasaulio atstovai. Meninio teksto savitumą lemia jo nutolinimas nuo realaus konteksto. 2. Kalbėjimo aktų (ilokucijos ir perlokucijos) sudėtingumas meniniame diskurse priklauso nuo ilgos informacijos siuntimo ir gavimo veikėjų grandinės: nuo rašytojo/kūrėjo - pasakotojo - klausytojo iki menamo ar realaus skaitytojo. Visi šie veikėjai turi savo žiūros taškus, jų balsai (nuomonės) kuria teksto polilogą, polifoniją, sudaro prielaidas daugiaprasmiškumui ir įvairioms teksto interpretacijoms. 3. Visuose meninio teksto žanruose perlokucinio akto funkcijos - intencija ir rezultatas - siekia informatyvumo (kognityvumo) per estetinį žodžio poveikį tam tikroje kompozicinėje kūrinio struktūroje. Ne faktų, o žodžio gelmės iškėlimas per estetinį poveikį kuria teksto prasmę. 4. Vienas iš svarbiausių rašytojo, kūrėjo tikslų yra siekis pažinti žmogaus ir pasaulio prasmių gelmę. Kalbėtojo ir adresato (skaitytojo) kooperatyvumo arba sėkmės sąlygos pasiekiamos, kai pastarasis supranta ne tik teksto metaforiškumą, bet ir jo netiesioginį įvairių žiūros taškų daugiaprasmiškumą ir polifoniją.Reikšminiai žodžiai: Ilokuciniai ir perlokuciniai aktai; Ilokuciniai ir perlokuciniai kalbos aktai; Ilokucinių ir perlokucinių aktų funkcijos diskurse; Realaus ir poetinio (fikcinio) diskurso kontekstas; Realaus ir poetinio diskurso kontekstas; Functions of illocutionary and perlocutionary acts of discourse; Functions of illocutionary and perlocutionary speech acts in discourse; Illocutionary and perlocutionary speech acts; The context of real ant poetic (fictional) discourse; The context of the real and poetic ( fictional) discourse.

ENTheoretical statements of speaking acts extended the space for linguistic and stylistic researches. Its theory is aimed to explain the processes of people communication. In this article, speaking acts are treated as macroelements of the text structure which reveal the relation between a speaker and an addressee. The conclusions are: 1. The specifics of speaking acts of the artistic discourse influence the originality of contexts related to a double projection: the speaking and development of the text is in a fixed context of images and the receiver of information (reader, addressee) is a representative of a real world. The originality of an artistic text is determined by its remoteness from a real context. 2. The complexity of speaking acts (ilocution and perlocution) in an artistic discourse depends on a long chain of information senders and receivers: from a writer/creator, teller, and listener to a seeming or real reader. They have their own view points, their voices (opinions) create a polylogue of the text, polyphony, give a basis to polysemy and various textual interpretation. 3. In all genres of an artistic text, the functions of a perlocutive act (intention and result) seek for informativeness (competitiveness) through the influence of an aesthetic word in a certain compositional structure of the work. The exaltation of the word's but not facts' meaning through aesthetic influence makes sense of the text. 4. One of the most important aims of a writer/creator is to become familiar with the profoundness of a person and the world's meanings. The conditions of cooperation or success between the speaker and the addressee (reader) are reached when the latter understands not only a metaphor of the text but its indirect polysemy and polyphony of various viewpoints, too.