Kanono problema XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūroje

LTStraipsnyje kanonas aptariamas skaitymo teorijos raidos požiūriu. XX a. 3-jame dešimtmetyje lietuvių literatūroje pastebimai intensyvėja pastangos išsiaiškinti, kas yra literatūra. To meto literatūros kritikoje išryškėja dvi priešingos nuostatos: menui galiojančios taisyklės yra amžinos, nekintančios; kiekvienas laikmetis sukuria savo kanonus, todėl iš pradžių reikia pasakyti viską, o tik paskui sugalvoti taisykles. Pastaroji nuostata stiprėja literatūrai modernėjant. Lietuvių literatūrologijoje susiklosčiusi tradicija nuosekliausiu pirmosios tendencijos atstovu laikyti A. Jakštą, o antrosios – keturvėjininkus. A. Jakšto požiūris į kanono nekintamumą kategoriškas: žmogaus kūrybos norma yra Dievo kūryba, Amžinasis Logas. Kanonui turi paklusti ir kritika, kurios priedermė mokyti teisingai žiūrėti į meną. Iš gausios A. Jakšto polemikos su amžininkais dėl meno esmės straipsnyje atkreipiamas dėmesys į vieną ginčo su B. Sruoga momentą, primenantį interpretacijos teorijos problematiką. B. Sruogos pradinė pozicija yra teiginys, kad estetikos sistemos sukurtos žmonių, estetinės vertybės yra reliatyvios, o meno vertinimo kriterijai – susitarimo dalykas. 3-jame dešimtmetyje visuotiniu meno vertės kriterijumi laikytas sugebėjimas išreikšti tautos dvasią. Kaip absoliutus pradas ji minima V. Krėvės, Putino, J. A. Herbačiausko, B. Sruogos, Vydūno raštuose. Kanono galios idėja slypi literatūros laisvės idėjoje. Aptariamu laikotarpiu tai paliudija dėmesys tradicinei literatūros krypties sąvokai, užsimezgę ginčai apie krypties ir srovės sąvokų santykį; kitu atskaitos tašku tampa kūrinys.Reikšminiai žodžiai: 3-ias dešimtmetis; Kanonas; Kriterijai; Literatūra; Tarpukario periodas; Canon; Criteria; Lithuanian literature; Lthuanian literature, interwar period; The 3th decade.

ENThe article discusses the canon from the viewpoint of the reading theory development. In the 3rd decade of the 20th c., the endeavour to reveal the concept of literature was apparently intensive. The contemporary critics of literature is distinguished by two attitudes: the rules for art are eternal and changeless; each period has its own canon, thus, at first it is necessary to tell everything and after that make the rules. The latter attitude became stronger during the modernisation of literature. In the Lithuanian literature tradition, the representative of the first tendency is considered to be A.Jakštas, the representatives of the second tendency belong to the Four Winds movement. The attitude of A.Jakštas to the permanence of the canon is categorical: the norm of man's creation of art is the creation of the God, the Eternal Logos. The critics should also obey the canon because its aim is to teach the correct attitude towards art. In the article, the attention is paid to an argument between A.Jakštas and B.Sruoga that reminds of the topic of interpretation theory. The initial position of B.Sruoga is that the systems of aesthetics are created by people, the values of it are relative and the criteria for art evaluation are determined under the agreement. In the 3rd decade, the general criterion for art was the ability to express the spirit of society. As an absolute element it is mentioned in works of V.Krėvė, Putinas, J.A.Herbačiauskas, B.Sruoga and Vydūnas. The idea of the canon's power is laid in the freedom of literature. At the discussed period, it is recognized by the attention to the traditional concept of literature and arguments about the relationship between its tendency and movement. The work becomes the reference point.