Moterų literatūra ir požiūris į ją Lietuvoje po 1990 metų

LTStraipsnyje apžvelgiamos moterų literatūros tendencijas politinės laisvės sąlygomis. Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ (1993) galima laikyti pirmu rimtesniu skaitančiosios visuomenės susidūrimu su laisva, politinės cenzūros nepaliesta moterų literatūra, iš patriarchalinių stereotipų besilaisvinančios moters kūriniu. Per dešimtmetį pakito padėtis pačioje literatūros hierarchijoje. Įvairesnė tapo dokumentinė literatūra, sustiprėjo jos svarbos, aktualumo suvokimas. Sustiprėjo eseistikos pozicijos. Neprilygstama tremtinių atsiminimų viršūne lieka Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“; tarp ryškiausių moterų autobiografinių tekstų – po mirties pasirodę poetės Janinos Degutytės „Atsakymai į Viktorijos Daujotytės klausimus“, Vaičiūnaitės „Vaikystės veidrody“ (abi 1996). Išsiskiria moterų dokumentika. Nors moterų tekstų akivaizdžiai gausėja, į „aukštosios literatūros“ rojų teprasimuša retos: neprilygstama išlieka Bitė Vilimaitė, išskirtinos poetė Neringa Abrutytė ir prozininkė Renata Šerelytė. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje pasirodė svarbių tekstų – rinkiniai ir periodiniai leidiniai „Feminizmas ir literatūra“, „Feminizmas, visuomenė, kultūra“ (nuo 1999), „Feminizmo ekskursai“ (1995). Išleistos lyties problematiką analizuojančios studijos: Viktorijos Daujotytės „Moteriškoji literatūros epistema“ (1991), „Moters dalis ir dalia“ (1992), Vytauto Kavolio studija „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992). Straipsnyje, kaip išskirtinis reiškinys, toliau aptariama Daujotytės studija „Parašyta moterų“ (2001), kur moterų kūryba suspindi kaip įspūdinga visuma.Reikšminiai žodžiai: Akademinė literatūrologija; Feministinis diskursas; Feministinė kritika; Feminizmas; Literatūros refleksija; Moterų literatūra; Politinė laisvė; Santrauka lietuvių kalba per trumpa.; Viktorija Daujotytė; Academic literary criticism; Feminism; Feminist discourse; Feminist literary criticism; Literary reflection; Political freedom; Viktorija Daujotytė; Women's literature.

ENThe aim of this article is to review tendencies in women's literature under political freedom. Attention is being drawn to the circumstances of Jurga Ivanauskaitė's novel Ragana ir lietus (The Witch and the Rain, 1993) when the Municipality of Vilnius City prohibited its circulation as erotic literature. This incident is considered to be the first significant clash between a conservative outlook to women's literature and creative work of a woman seeking liberation. The recent decade has also witnessed changes in literary priorities: documentary forms of literature, such as essay, are taking the place of the novel, the once highest-ranking genre in Soviet literature. The article attempts to reveal the attitude towards women's literature that is forming in literary scholarship and criticism as well as to see in what ways feminist discourse with which Lithuania got acquainted during that time frame has influenced both literature and its reception. The history of women's literature Parašyta moterų (Written by Women, 2001) written by Viktorija Daujotytė is viewed as an event of utmost importance in literary criticism. This fundamental study discusses prominent works of women writers divided according to periods of the political history of Lithuania: from the middle of the 19th c. to 1940 and from 1940 to 2000. However, Daujotytė does not limit woman's creativity to written work. Rather she sees it manifest itself in other spheres of women's creative works as well: women as the most important creators and renders of folklore before it gets recorded, folk artists, and nowadays artists, actresses, etc. [text from author]