LTStraipsnyje tiriamos carizmo biurokratijos pastangos depolonizuoti ir rusifikuoti Šiaurės-vakarų kraštą (Lietuvą ir Baltarusiją). Rusų ir lenkų etninių kultūrinių santykių istorija, išreikšta simboliniais stereotipais ir reikšminiais „kito“ įsivaizdavimais, turėjo savą logiką ir ritmą, kurie ne visada sutapo su vienokiais ar kitokiais politiniais įvykiais. Valstybinė carinės Rusijos administracija XIX amžiaus septintąjį dešimtmetį tapo rusifikaciją formuojančia jėga, ypatingai po lenkų 1863–1864 metų sukilimo. Caro administracijos rusintojai Vakarų pasienio kraštuose bevelijo pasikliauti išoriniu tradicionalizmu ir žemųjų sluoksnių ortodoksų religingumu, o ne vykdyti modernią, į vertikalų ir horizontalų mobilumą orientuotą asimiliacinę politiką, pasaulietinį lavinimą, spaudą ir panašiai. Tyrimas parodė, kad svarbiausi rusifikacijos projektai buvo blogai koordinuojami, jiems stigo aiškios pragmatinės logikos. Taip atsitiko dėl to, kad carinė biurokratija neatsakingai apsistodavo ties vienu, kartais tiesiog atsitiktinai pasirinktu rusų identiteto aspektu. Tai galėjo būti alfabetas, bažnytinių pamokslų kalba ar netgi biurokratinės disciplinos ir subordinacijos dalykai. Vieno ar kito kriterijaus pasirinkimas didele dalimi buvo biurokratijos supratimo išraiška. Tokios veiklos rezultatas buvo tai, kad rusintojai Šiaurės-vakarų krašte taikė siaurą, kintantį supratimą apie rusiškumą, o etninė dimensija liko tokia pat neaiški, kokia ji buvo Nikolajaus I diegtoje „oficialiosios tautos“ doktrinoje.Reikšminiai žodžiai: Biurokratinis neefektyvumas; Imperinė politika; Lietuviško rašto lotyniškais rašmenimis draudimas; Rusifikacija; Rusifikacija kaip biurokratinė priemonė; Rusijos imperija (Russian Empire); Rusijos imperinė politika; Šiaurės Vakarų kraštas; Šiaurės vakarų gubernijos; Imperial policy; Inefficency of Bureaucratic Decision-Making; North Western Province; Northwestern region; Russian Imperial Policy; Russian empire; Russification; Russification as Bureaucratic Enterprise; The Ban of Latin Script for the Lithuanian Language.
ENThe article examines effort by Tsarist bureaucracy to carry out depolonisation and Russification of the North-western Region (Lithuania and Belarus). History of ethno-cultural relations of Russian and Polish people, expressed in symbolic stereotypes and notional imagination of “other”, had its own logic and rhythm that did not always coincide with given political events. National Tsarist Russian administration became power shaping Russification in 1860s, in particular after the Polish uprising of 1863-1864. Agents of Tsarist administration in Western border lands preferred to rely on external traditionalism and religious beliefs of lower level Orthodox, rather than engaging in a modern assimilation policy focussed on a vertical and horizontal mobility, secular education, press, etc. The study has shown that key projects of Russification demonstrated poor coordination and lack of clear pragmatic logic. The reason was that Tsarist bureaucracy irresponsibly focussed on a single aspect of Russian identity that was sometimes chosen at random. This could include alphabet, language of church sermons or even subjects of bureaucratic discipline and subordination. Choice of a given criteria largely expressed the understanding of bureaucrats. As a result, Russification agents in the North-Western land relied on a narrow and changing understanding of Russian approach, while ethnic dimension remained just as unclear as it was in the doctrine of “official nation” implemented by Nicholas I.