The Exceptional state of the media : some experiences in post-Soviet Lithuania
LTTeorinės pastangos išspręsti išskirtinumo problemą neišvengiamai sukelia įtampą tarp pamatinių demokratinės visuomenės vertybių – laisvės ir lygybės. Išskirtinių teisių suteikimas vienai ar kitai institucijai yra pateisinamas laisvės principu, tačiau tai nebūtinai yra suderinama su lygybės idėja. Patirtis rodo, kad siekiant demokratinio konsensuso sudėtinga išvengti išimčių ir išskirtinių teisių. Pasinaudodama plačiai įsišaknijusiu mitu apie „ketvirtąją valdžią“, žiniasklaida neretai reikalauja sau ypatingų teisių. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje veikė viena plačiausiai taikomų žiniasklaidos privilegijų – teisė į informacijos šaltinio slaptumą. Analizuojant, kaip Lietuvos žurnalistinėje praktikoje įgyvendinama teisė paneigti klaidingus teiginius, daroma prielaida, kad žiniasklaida nepaiso jokių informacijos tikslumo principų bei prisistato kaip neklystanti institucija, kuriai priklauso išskirtinės teisės. Viena vertus, išskirtinumas slypi pačioje žiniasklaidos prigimtyje, kadangi jis pritraukia auditorijos dėmesį bei teikia akivaizdžią ekonominę naudą. Antra vertus, privilegijuota pozicija neretai gadina žiniasklaidą, smukdo profesinę etiką, nes „ketvirtoji valdžia“ automatiškai laikoma ypatinga. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad žiniasklaidos autoritetas iš tiesų turėtų būti pagrįstas ne teisėmis ir privilegijomis, o pasitikėjimu.Reikšminiai žodžiai: Atsisakymas; Atsparumas; Informacijos šaltinio Konfidencialumas; Informacijos šaltinio slaptumas; Išimtis; Medija; Paneigimas; Žiniasklaida; Žiniasklaida, posovietinė Lietuva, išskirtinumas; Confidentiality of the source of information; Disclaimer; Exception; Immunity; Media; Media, post Soviet Lithuania exeptionalism.
ENTheoretical attempts to solve the problem of exception inevitably draw attention to the conflict between freedom and equality, the core values of a democratic society. Granting exclusive rights to one institution or another is justified by the principle of freedom, yet this does not necessarily comply with the idea of equality. Experience shows that it is difficult to avoid exceptions and exceptional rights in the search for consensus in a democracy. Using the popular myth of the fourth estate, media often claims such special rights. This article examines how over twenty years of independence Lithuania has treated one of the most widely applied privileges of mass media – confidentiality of the source of information. When discussing how in practice Lithuania implements the right to deny false claims, it is assumed that mass media disregards all information accuracy principles and aims to portray itself, at least in its own eyes, as an infallible institution having exclusive rights. The country's weak declarations of interest traditions, which have not yet fully developed in the past fifteen years, only strengthen such mass media attempts. Exclusiveness is in the nature of the media already, in that it helps to draw the attention of the public and can provide significant economic benefits. On the other hand, a privileged position often damages the media, since the fourth estate is special – its authority should be based not on rights and privileges, but on trust. [text from author]
