Liublinas: kovos dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Lenkų kalba / Polish

LTLietuvos Respublika po Liublino neišnyko: III Statuto atkurta ji buvo saugota tiek istorinio krašto naratyvo, tiek politinių Lietuvos bajorų tekstų, kuriuose, Mečislovo Jučo duomenimis, iki XVIII amžiaus pabaigos greta Lietuvos provincijos vartotas ir Lietuvos Respublikos vardas. Lietuvių seimelių instrukcijos liudija, kad ir Kunigaikštystės saulėlydyje krašto visuomenė suvokė ir tvirtai gynė Statutą kaip tautos kardinalią, pamatinę teisę. XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimeliai pritarė ne tik Statuto, bet ir turimų suverenių tautos teisių išsaugojimui. Pabrėžė turį pamatinę laisvos tautos teisę rašyti sau įstatymus. Dalis seimelių aiškino Statutą kaip prieš Liublino uniją įgytą ir Liubline apgintą pirminį, amžiną, tautos suverenumą visais laikais laidavusį teisyną. Neišnyko ir Liubline „iš brolių lenkų" patirtos skriaudos atminimas. Regis, šiuo atminimu ir siekiu „pataisyti uniją" buvo grįstas Mykolo Kleopo Oginskio redaguotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektas, 1811 metais siūlęs imperatoriui Aleksandrui įtvirtinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Voluinės, Kijevo, Podolės žemėmis ir senuoju Statutu. Griūdama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė perdavė Liublino skriaudos atminimą XIX amžiaus lietuvių romantikams. O šie, plėtodami lenkų nuskriaustos Lietuvos temą, sėkmingai kūrė lietuviškojo nacionalizmo programą. Juk Simonas Daukantas buvo uolus Alberto Kojalavičiaus-Vijūko mokinys.Reikšminiai žodžiai: Bajorai; Istoriografija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos Respublika; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Liublino unija, 1569 (Union of Lublin); Respublika; Historiography; Lithuanian Republic; Lithuano-Polish Commonwealth; Republic; Szlachta; The Union of Lublin; Union of Lublin.

ENThe Republic of Lithuanian did not disappear after the Union of Lublin: it was re-established by the 3rd statute and secured with the help of the historic narrative of the country and political texts of Lithuanian noblemen in which, according to Mečislovas Jučas, next to the name of the Lithuanian province a name of the Republic of Lithuania was used until the end of the 18th c. Instructions of Lithuanian local parliaments prove that even at the sunset of the Duchy the society of the country understood and seriously protected the Statute as a cardinal and basic law of the nation. At the end of the 18th c., local parliaments of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) approved the protection of the Statute and the existing sovereign rights of the nation. They emphasized that they had a basic right of a free nation to create law for themselves. A part of local parliaments explained that the Statute is a book which in all times ensured the primary and eternal sovereignty of the nation. Also, it was created before the Union of Lublin and was defended in Lublin. A memory of the harm committed by “brothers Poles” in Lublin remained. It seems that a project of the restoration of the GDL edited by Michal Kleofas Oginski was based on this memory and intention to “correct the union”. In 1811 he suggested to Alexander, the emperor, to consolidate the Grand Duchy of Lithuania with territories of Volhynia, Kiev and Podolia and the old Statute. The collapse of the Grand Duchy of Lithuania rendered the memory of harm of Lublin to Lithuanian romanticists of the 19th c. They successfully created Lithuanian nationalistic propaganda by developing the topic of Lithuania which was hard done by Poles. After all, Simonas Daukantas was a diligent student of Alberto Kojalavičiaus-Vijūkas.

• Apogeum wojny domowej i wprowadzenie konfederackej formy rządów w Wielkim Księstwie Litewskim (1700-1703) / Gintautas Sliesoriūnas. Социальные группы и их влияние на развитие общества в XVI-XIX веках : сборник научных статей подготовлен на основе докладов участников международной конференции, состоявшейся в Институте истории Литвы 8-9 октября 2014 г. / составитель Тамара Байрашаускайте. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. P. 122-136.
• Po Liublino (1569): Lietuvos Respublikos vaizdinys Kunigaikštystės literatūroje / Darius Kuolys. Senoji Lietuvos literatūra 2022, 53, p. 19-48.
• "Tragedija", bet "labai naudinga" - Liublino unijos vertinimai naujausioje lietuvių istoriografijoje / Gintautas Sliesoriūnas. Parlamento studijos 2021, Nr. 30, p. 60-77.