Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos : "bajorų tautos" susidarymo ir "bajoriškosios demokratijos" problema

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Lenkų kalba / Polish

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės sąrangą nulėmė XVI a. septintojo dešimtmečio reformos, o ne Liublino unija. Po jų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė formaliai tapo bajoriškąja demokratija, kurioje buvo tik vienas valdantysis luomas -„bajorų tauta“. Visi kiti luomai, išskyrus dvasininkijos viršūnę, neturėjo priėjimo prie valstybės valdymo reikalų. Ši situacija išliko ir po Liublino unijos, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos sudedamąja dalimi. Realybėje bajoriškoji demokratija išsigimė į oligarchiją, kurioje dėl krašto valdymo kovojo skirtingos didikų ir jų šalininkų grupuotės. Ši kova – tai slapta, tai atvira − nenutrūko per visą 200 metų Abiejų Tautų Respublikos istoriją. Formaliai demokratinė, o faktiškai aristokratiškai oligarchinė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo jokia anomalija ar nesusipratimas. Lygybė valdančiojo bajorų luomo viduje buvo užfiksuota II ir III Lietuvos Statutuose. Bendruose AbiejųTautų Respublikos seimuose daugiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių dėmesio buvo skiriama kovai su „absolutum dominium“, o tai buvo suvokiama ne tik kaip absoliutinės monarchijos grėsmė, bet ir kaip bet kokie valdovo bandymai sustiprinti savo valdžią, ribojant bajoriškosios tautos laisves. Tuo pačiu metu, neturėdami galimybės kovoti su smulkiąja ir vidutine bajorija, Lietuvos didikai paprasčiausiai nusprendė vadovauti visam bajorų luomui (korporacijai). Kad valdytų visą bajoriją, didikams liko daug svertų: turtas, aukščiausi valstybės postai, taip pat aukštesnis išsilavinimo cenzas.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Bajoras; Bajorija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Liublino unija, 1569 (Union of Lublin); Oligarchija; Nobility; Nobleman; Oligarchy; The Grand Duchy of Lithuania; The Great Duchy of Lithuania; The Union of Lublin.

ENThe reforms of the seventh decade of the 16th century were determined by the state structure of the Grand Duchy of Lithuania and not by the Union of Lublin. The reforms formally turned the Grand Duchy of Lithuania into a democracy for nobility with only one ruling layer – the nobility. All other layers, except for heads of the church, did not have any access to the state governance. The same situation remained after the Union of Lublin, when the Grand Duchy of Lithuania became an integral part of the Republic of Two Nations. In reality, this democracy tuned into oligarchy with various noblemen and their supporters fighting for power. This fight, sometimes secret and sometimes open, lasted for the whole 200 years’ history of the Republic of Two Nations. Formally democratic, yet in reality aristocratic oligarchic Grand Duchy of Lithuania was not an anomaly or misconception. Equality within the lawyer of the ruling nobility was recorded in the second and the third Statutes of Lithuania. The attention of ambassadors of the Grand Duchy of Lithuania in common parliaments of the Republic of Two Nations was focused on the fight with “absolutum dominium”, which was perceived not only as a peril of absolute monarchy, but as any efforts of the ruler to strengthen his power by restricting the freedoms of the nobility. At the same time, having no possibilities for fighting with gentry and middle nobility, Lithuanian noblemen simply decided to rule over the whole caste of nobility (corporation). In order to rule over the whole nobility, noblemen had a number of advantages, such as wealth, highest state ranks, and they were more educated.