The Ambiguities of russification

LTXX a. aštuntajame dešimtmetyje sovietinė istoriografija nušviesdavo Rusijos ir nerusiškų tautų draugystę. Tautybės klausimai iš esmės buvo tabu. Dėl šios priežasties Rusijos santykių su lenkais, lietuviais ir baltarusiais klausimų analizė buvo vengiama ne tik Sovietų Sąjungos šalyse, t. y. Lietuvoje ir Baltarusijoje, bet ir komunistinėje Lenkijoje. Tuo tarpu tarpukario Lenkijos ir Lietuvos istoriografijose buvo iškeliamos nuosekliai ir sistemingai vykdytos rusifikacijos problemos carinėje Rusijoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, buvę tabu dingo. Dėl to istoriografinė situacija Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje kardinaliai pasikeitė. Šiuo metu egzistuoja tarptautinis specialistų iš Lenkijos, Rusijos, Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vakarų Europos tinklas, kurio nariai dirba archyvuose, turi puikius kalbos įgūdžius ir dalyvauja tarptautinėje diskusijoje apie XIX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje vykusios rusifikacijos pobūdį, tikslus ir jų įgyvendinimą. Straipsnyje yra apžvelgiami šiomis temomis atlikti tyrimai. Autoriaus teigimu, egzistuoja ne viena rusifikacijos tyrimų istoriografinė mokykla. Andreas Kappeler išskiria tris istoriografijoje pasitaikančias traktuotes. Daugelis lenkų istorikų interpretuoja nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio vykdomą Rusijos politiką kaip kultūrinę rusifikaciją. Lietuviams, iš dalies baltarusiams ir ukrainiečiams rusifikacija reiškė depolonizaciją. Daugelis Rusijos ir Vakarų Europos mokslininkų apibrėžia palyginti nesisteminį Rusijos politikos pobūdį.Reikšminiai žodžiai: Imperinė biurokratija; Istoriografija; Polonizacija; Rusifikacija; Rusijos imperija (Russian Empire); Tautinė politika; Terminologija; Šiaurės vakarų kraštas; Historiography; Northwest region; Polonization; Russian empire; Russification; Terminology; Tsarist bureaucracy; Tsarist nationalities policy.

ENSoviet historiography of 1970s, reflected friendship of Russian and non-Russian nations. Issues of nationality were essentially out of bounds. For this reason analysis of issues on Russian relations to Poles, Lithuanians and Belarusians was avoided not only in the Soviet bloc, i.e. Lithuania and Belarus, but also is the communist Poland. By contrast the historiography of the inter-war Poland and Lithuania called into discussion issues of Russification carried out consistently and systematically in the Tsarist Russia. As the Soviet Union disintegrated, there were no longer any taboos. For this reason there was a significant change in the historiographical situation in Poland, Lithuania, Belarus, Ukraine and Russia. There is now an international network uniting specialists from Poland, Russia, Lithuania, the Unites States and Western Europe, with members working in archives and holding excellent language skills and engaged in international discussion on the nature, objectives and implementation of Russification carried out in 1860-1870s. The article provides an overview of studies on these topics. According to the author, there are numerous historiographical schools, dedicated to studies of Russification. Andreas Kappeler distinguishes 3 approaches in historiography. Most Polish historians interpret Russian policy pursued since 1830s as cultural Russification. As for Lithuanians and in part Belarusians and Ukrainians, Russification meant depolonisation. Most scientists on Russian and the Western Europe note comparatively un-systematic nature of Russian policy.