Dvasininkija ir lietuvybė : Katalikų bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX a. 5-7-ajame dešimtmetyje

LTAnalitinėje monografijoje pasiremiant šaltiniais paneigiama istoriografijoje esanti koncepcija, pagal kurią lietuvių kalbos išsiplėtimas Žemaičių vyskupijos religinėje praktikoje XIX a. viduryje buvo siejamas su lietuvių etnokultūriniu sąjūdžiu (elitinę (lenkų) kultūrą priėmusios bajorijos ir inteligentijos dėmesiu savo lietuviškosioms šaknims). Keliama mintis, kad tuo metu pradėjęs reikštis katalikų dvasininkijos pastoracinės veiklos suaktyvėjimas iš tiesų buvo komplikuotos Bažnyčios situacijos iššaukta vyskupijos vadovų organizuota religinė švietėjiška veikla, turėjusi tikslą sustiprinti katalikybę valstietijoje per liaudies (lietuvių, latvių) kalbos vartojimo išplėtimą ir savo esme atspindėjo Europoje vykusį Katalikų bažnyčios atsinaujinimo procesą. Panaudojant minėtą principą į logišką sąsają buvo susieti lenkų kalbą vartojusioje vyskupijos seminarijoje atsiradę lietuvybės reiškiniai: lietuvių kalbos įvedimas į homiletikos kursą, lietuviškų knygų kaupimas bibliotekoje, spartus klierikų kontingento liaudiškėjimas, profesorių, klierikų lietuviška veikla bei raštai, mažosios seminarijos su lietuvių dėstomąja kalba įkūrimo projektas. Naujai įvertinta Žemaičių vyskupų Jono Krizostomo Gintilos, Motiejaus Valančiaus lietuvybė kaip bažnytinės politikos išraiška. Atskiras dėmesys skirtas liaudies sąjūdžių (blaivybės sąjūdžio, katalikybės gynimo sąjūdžio) genezei, drauge sukonkretintas Bažnyčios ir religinės švietėjiškos veiklos vaidmuo. Blaivybės sąjūdžio genezėje paneigta Bažnyčios iniciatyva, ji susieta su žinios apie baudžiavos panaikinimą poveikiu valstiečio savimonei. [Iš leidinio]

ENThe analytic monograph, based on certain sources, denies the historiographic concept, according to which the spread of Lithuanian language in the religious practice of Samogitian bishopric in the middle of the 19th century was related to the Lithuanian ethno-cultural movement (the attention of the intelligentsia and nobility, who previously accepted the elite (Polish) culture, to their Lithuanian roots). The idea is raised that the activation of pastoral activities of the Catholic clergy at the time was actually educational religious activities, which resulted from the complicated situation of the Church, and organized by the bishopric leaders with the aim to strengthen the Catholicism among peasants through spread of folk (Lithuanian, Latvian) language and, in its essence, reflected the Catholic church renewal process, which was in progress throughout Europe. By using the same principle the Lithuanian phenomena, such as introduction of the Lithuanian language into the course of homiletics, collection of Lithuanian books at the library, activities and writings by professors and ordinands in Lithuanian language, the project of launching of a small seminary with the Lithuanian as the teaching language, emerging in the bishops seminary, which used the Polish language, were included into the logical relation. Samogitian bishops’ Jonas Krizostomas Gintila’s and Motiejus Valančius’s being Lithuanian was viewed as an expression of the church policy. Separate attention is dedicated to the genesis of folk movements (the temperance movement, Catholicism protection movement), the role of the Church and educational religious activities are also concretized. The genesis of the temperance movement denies the initiative of the Church, the movement is more closely related to the influence of the message on abolition of corvee to peasants’ self-perception.